Baltarusija priėjo išsipardavimo Rusijai ribą
Nau­ja­me­ti­niai Bal­ta­ru­si­jos ir Ru­si­jos pa­sis­tum­dy­mai tiems, kas ste­bi šias vals­ty­bes, nė­ra jo­kia nau­jie­na. Kai ku­rie net juo­kau­ja, kad są­jun­gi­nin­kų drau­gys­tė įpras­tai trun­ka vie­nuo­li­ka mė­ne­sių, t. y. vi­sus me­tus iš­sky­rus gruo­dį. Vis­gi šie­met ne­ri­mo Mins­ke dau­giau nei įpras­tai, o ir Ru­si­jos apž­val­gi­nin­kai svars­to ga­li­mus Bal­ta­ru­si­jos pri­si­jun­gi­mo mo­ty­vus, pliu­sus ir mi­nu­sus.

Reikia pasakyti, kad pratimo (pasistumdymo) esmė nesiskiria, net ir spaudimo intensyvumas nėra didesnis nei, tarkim, 2010-ųjų pabaigoje, prieš taip vadinamuosius Baltarusijos prezidento rinkimus. Tačiau kylantį ažiotažą galima sieti su tuo, jog suprantama, kad tokių santykių distancija nebe tokia ilga kaip anksčiau. Kremlius, atrodo, nenusiteikęs žaisti įprastų žaidimų ir, kaip baltarusiai sako, mainyti naftą tiesiog už bučinius (draugystę). O oficialusis Minskas tokiomis sąlygomis neturi daug ką pasiūlyti ir jaučia, kad prieita kritinė (išsi)pardavinėjimo riba.

Kremlius, atrodo, nenusiteikęs žaisti įprastų žaidimų ir, kaip baltarusiai sako, mainyti naftą tiesiog už bučinius (draugystę).

Akivaizdžių motyvų radikaliai keisti santykių kursą neturi nei viena, nei kita ginčo šalis. Rusijoje aptarinėjami galimos sąjunginės valstybės motyvai, neva teoriškai atveriantys V. Putinui 2024 metais kandidatavimo perspektyvą, atrodo ne visai rimtai. Režimo sąlygomis (o tiek Rusija, tiek Baltarusija yra autoritarinės valstybės) tokie teisiniai špagatai vargu ar reikalingi.

A. Lukašenka pastaruoju metu dažniau kalba apie Baltarusijos suverenitetą, bet kaimynė vien žodžiais labiau nepriklausoma netaps. Visa Rusijos ir Baltarusijos santykių dinamika rodo, kad Baltarusijos prezidentas per savo valdymo metus ne kažin ką nuveikė stiprindamas šalies nepriklausomybę – greičiau priešingai. Vis dėlto būtent tai leido gyvuoti vadinamajam Baltarusijos ekonominiam stebuklui, kurį tiksliau būtų galima vadinti išlaikytinio ekonomika (nes jos pagrindu buvo teikiamos Rusijos subsidijos ir kitokio pobūdžio parama). Net dalis Baltarusijos opozicijos tyliai džiūgavo, kad A. Lukašenka Maskvoje sugeba „išsimušti“ tiek daug.

Pagrindinis ginčo objektas šiandien yra (prekybos naftos produktais) mokesčių manevras, kuris aiškiai rodo, jog visos įtampos epicentre – ekonominio pobūdžio klausimai. Jei tai tėra eilinis derybų raundas, per kurį Maskva nori parodyti stipresniojo poziciją, o kartu ir tikrąją A. Lukašenkos vietą, tai pasistumdymas netrukus bus užglaistytas ir rasta tam tikra sugyvenimo formulė, tenkinanti kiekvieną šalį. Blogesnės žinios Minskui būtų, jei Maskva galų gale nuspręstų optimizuoti dvišalius santykius, nes resursų, kuo kompensuoti šiuos praradimus, šiandien nelabai matyti. De facto Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos yra tokia didelė, kad jos inkorporavimas į Rusijos Federacijos sudėtį kai kam atrodo tarsi natūrali tokių santykių tąsa. Bet inertiškumas yra viena, o kaštai, kaip teigia tokio požiūrio kritikai, būtų dideli tiek Rusijos užsienio, tiek ir vidaus politikai.

Baltarusija, deja, daug alternatyvų neturi, tik būtų klaidinga daryti išvadą, jog dėl to atsiveria didesnės galimybės Vakarams. Geriausiu atveju Vakarai gali išplėsti oficialaus Minsko derybinę erdvę. Visgi, regis, Kremlius yra toks užtikrintas savo įtaka, jog neprieštarautų ir didesniam finansiniam Briuselio indėliui Baltarusijoje. Ypač jei tai būtų daroma Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos sąskaita.

Vytis Jurkonis yra VUTSPMI Lektorius