Azovo piratai
So­viet­me­čio ta­ry­bi­nės mo­te­rys tu­rė­da­vo ge­rą žo­dį kas­die­nėms ne­įti­kė­ti­noms si­tua­ci­joms. Kinó (kir­čiuo­ti „o“).

Dabar Azovo jūroje stebėjom pokraupį nuotykių filmą. Valstybiniai piratai uždaro jūrą, abordažu grobia apšaudytus laivus ir žmones. Turbūt reikalaus išpirkos, pavyzdžiui, pripažinti užgrobtos teritorijos naujus „teritorinius“ vandenis. Arba išmainyti pagrobtus žmones į kitus žmones, kurių dar neįvardijo. Kol kas tik suskėlė juodą humorą: tai Vova nutarė padėti kolegai Petro, turinčiam sunkumų prieš rinkimus. Spasibo, Vova.

O pasaulio durakai tegul gromuliuoja.

Bet ar nebus Vova kiek apsirikęs? Jam turbūt atrodė, kad smėlio dėžė – begalinė, galima žaisti karą tai vienam, tai kitam kampe...

Ko gera, ji nebe tokia didelė kaip kadaise.

Antai Donaldas pasakė: nesimatysiu su Azovo piratų bosu, kol negrąžins, ką užgrobė, ir nepaleis Ukrainos karių.

Nuo to žodžio ir Donaldui sunku bus trauktis, turbūt neįmanoma! Nesimatytų ilgai, nebent prasilenkdamas ir užsimerkęs. Tai Vovos gatvių gauja turės atlyžti ir trauktis, anksčiau ar vėliau.

Senovėje piratus kardavo ant stiebų, ir jūros vėl tapdavo saugesnės, taikesnės. Laisvos. Pasaulis šiandien, koks modernus bebūtų, neturi daug alternatyvų. Arba bedugnė, arba taika – bet ne piratų sąlygomis.

Todėl, jei skystantis į gabalus pasaulis pasirinks taiką, jam teks atsisakyti Vovos.