Autoritariniai lyderiai pamiršta, kad viskas turi savo pabaigą
Ste­bint pro­ce­sus, ku­rie da­bar vyks­ta Ve­ne­sue­lo­je, vie­naip ar­ba ki­taip ten­ka su­si­mąs­ty­ti apie au­to­ri­ta­riz­mo pri­gim­tį bei ne­nu­mal­do­mą kiek­vie­no to­kio re­ži­mo rai­dos sce­na­ri­jų. Žmo­nių kan­try­bė ti­krai nė­ra be­ga­li­nė, o au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas, ku­ris pats sau at­ro­do stip­rus ir am­ži­nas, ga­liau­siai pa­aiš­kė­ja esąs la­bai tra­pus.

Žinoma, Venesueloje niekas dar nesibaigė. Dar negalima teigti, kad autoritarinis šios šalies režimas žlugo, tačiau jis tikrai nėra amžinas. Labai tikėtina, kad šis režimas išgyvena savo paskutines dienas. Be to, jis jau tapo itin nesėkmingu pavyzdžiu, rodančiu, kaip vienvaldystė gali pakeisti šalį.

Venesuelos atveju reikia žinoti, jog ši valstybė yra turtinga naftos, tačiau dabartinės šios šalies valdžios tai neguodžia. Minėta valstybė išgyvena ilgalaikę krizę, jos gyventojai susiduria su realiu bado pavojumi. Iš tikrųjų kelia nuostabą, kad dabartinio šalies prezidento Nicolaso Maduro režimas nežlugo anksčiau.

Kita vertus, N. Maduro nėra šio režimo kūrėjas. Jis tik mažiau sėkmingas ir mažiau charizmatiškas ankstesnio Venesuelos lyderio Hugo Chavezo įpėdinis. Šis faktas galbūt galėtų leisti N. Maduro ramiai ir taikiai pasitraukti iš valdžios, tačiau tokio scenarijaus jis net nesvarsto. Dabartinis Venesuelos vadovas yra įsikibęs į valdžią, kaip tai būdinga bet kuriam autoritariniam lyderiui.

Kuo ilgiau viena jėga „viską laiko savo rankose“, tuo staigesnis gali būti finalas.

Apie Venesuelos situaciją kalbama ir tarptautiniame kontekste. Pirmiausia – dėl tos priežasties, kad dalis pasaulio valstybių jau pripažino N. Maduro oponentą, Venesuelos parlamento pirmininką Juaną Guaido, kurį buvo bandoma išstumti iš šalies politikos, tikruoju valstybės vadovu. Galima sakyti, kad parlamento pirmininkas turi stiprų užnugarį. Jį pripažino JAV ir Kanada. J. Guaido turi ir nemažos dalies kaimyninių šalių vyriausybių palaikymą – Argentinos, Brazilijos, Gvatemalos, Panamos, Peru ir t. t.

Gana iškalbingas ir sąrašas tų šalių, kurios išreiškė savo palaikymą iš valdžios nenorinčiam trauktis N. Maduro. Tokių valstybių sąrašas yra kuklesnis – į jį įeina Bolivija, Iranas, Kuba, Meksika, Rusija, Sirija, Turkija ir Urugvajus. Dalis šių valstybių yra autoritarinės arba, kaip Turkija, šiuo metu linkusios į autoritarizmą. Jos supranta įsikibusio į valdžią N. Maduro nerimą ir, ko gero, visai nuoširdžiai nori padėti išsigelbėti ideologiškai artimam bičiuliui. Kita vertus, minėtame palaikyme atsispindi ir visų tų režimų baimės.

Kaip ir minėta, įvykiai Venesueloje iš esmės yra pretekstas pakalbėti apie autoritarizmo ir demokratijos santykį bei pastarosios pranašumą, palyginti su nelaisvais režimais ir nelaisvomis valdymo formomis.

Reikėtų pradėti nuo to, kad autoritariniai lyderiai pamiršta vieną labai svarbų dalyką – viskas turi pabaigą. Nėra amžinų diktatoriškų režimų vien dėl to, kad diktatoriai irgi yra mirtingi. Žinoma, galima rasti pavyzdžių, kai režimas sugebėjo egzistuoti gana ilgai, o valdžia buvo savotiškai paveldima. Kaip pavyzdį galima paminėti Sovietų Sąjungą, tačiau ir čia yra savų niuansų. Pirmiausia sovietinis režimas evoliucionavo iš totalitarinio į autoritarinį, o šis politinis tranzitas buvo susijęs su Stalino kulto demontavimu, t. y. ankstesnio diktatoriaus desakralizavimu ir atitinkamu jo darbų įvertinimu. Be to, net tai neišgelbėjo Sovietų Sąjungos, kuri „ištempė“ ne visus septynis dešimtmečius. Ironiškai galima pažymėti, kad XX amžius prasidėjo be jokios Sovietų Sąjungos, be jos jis ir baigėsi.

Taigi viskas turi pabaigą, o būtent to autoritariniai lyderiai ir bijo. Kitas veiksnys, kuris tikrai turėtų versti juos nerimauti, yra tai, kad tokio pobūdžio režimų žlugimas neretai būna greitas, staigus ir atitinkamai gana netikėtas. Kuo ilgiau viena jėga „viską laiko savo rankose“, tuo staigesnis gali būti finalas.

Pabaigos dėsnis yra universalus, jis galioja ir demokratijai, tačiau būtent čia pasireiškia tokios santvarkos pranašumas. Gyvendami demokratinėse valstybėse žinome, kada vyks nauji rinkimai ir kada gali pasikeisti valdžia. Faktiškai demokratinės sistemos pripažįsta, kad viskas turi pabaigą, todėl aiškiai reglamentuoja tą pabaigą valdžios kadencijos ciklais. Be to, šie ciklai istorijos mastu yra gana trumpi, kad žmonių nepasitenkinimas spėtų pavirsti politiniu sprogimu. Jei tokio pobūdžio „sprogimas“ visgi įvyksta, jis ištaško valdžią, bet negriauna politinės sistemos.

Todėl ir įvykiai Venesueloje rodo, kad esminiai principai bei dėsniai mūsų pasaulyje vis dar veikia – jie veikia taip, kaip ir anksčiau. Diktatūros niekur nedings – žlugs vienos, atsiras kitos, bet jos ir toliau išliks milžinai molinėmis kojomis. Demokratija ir toliau atrodys kaip netobula, lėta ir galbūt šiek tiek biurokratizuota sistema, tačiau gyvybingesnė dėl savo lankstumo. Pastarasis veiksnys yra itin svarbus.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius