Automobilių mokesčio lobistas – V. Andriukaitis
Da­bar­ti­nis Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (EK) na­rys Vy­te­nis And­riu­kai­tis anks­čiau Lie­tu­vo­je il­gai pri­sis­ta­ti­nė­jo esan­tis iš­ti­ki­mas so­cial­de­mo­kra­tas ir pa­pras­tų dar­bo žmo­nių gy­nė­jas, bet už­te­ko pa­bū­ti ke­le­tą me­tų Briu­se­ly­je ir iš so­cial­de­mo­kra­ti­nių ver­ty­bių te­li­ko au­to­mo­bi­lių pra­mo­ni­nin­kų per­ša­mas au­to­mo­bi­lių mo­kes­tis. Kaip toks mo­kes­tis pri­si­dė­tų prie so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo ir pa­dė­tų so­cia­liai jau­triau­siems gy­ven­to­jams, so­li­džią al­gą gau­nan­čiam eu­ro­ko­mi­sa­rui tur­būt su­nko­ka su­pras­ti.

Iš Briuselio atvykęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų, kodėl toks mokestis nebūtinas, ir pagąsdino, kad kitaip mūsų šalis taps antrarūšių automobilių sąvartynu.

Tai labai keistas požiūris, nes argumentų neįvesti tokio mokesčio – gausu, o tai, kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu, – mįslė. Tiesa, kad Lietuvos automobilių parkas yra senas, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, o su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tai ir padaro. Tad kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių? Nejaugi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po tris, keturias ar penkias mašinas?

Šis mokestis mažiausiai aktualus būtų pasiturintiems asmenims. Ar tokio socialinio teisingumo siekia Vytenis Andriukaitis?

Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek EK, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai itin aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas. Dar prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kurioje pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.

Europos automobilių pramonė – viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, joje dirba milijonai žmonių ir su ja yra susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje, per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų. Tai yra 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 metų krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimas išaugo net 95 procentais. 2009 metais Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.

Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano, kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?

Mokestis už senus ir taršius automobilius Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai aktualus jis būtų pasiturintiems asmenims, jie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susisiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie tam tikrą laiką nenaudojami, yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas, triskart per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų, turėtų mokėti tiek pat, kiek žmogus, per mėnesį pralekiantis 5 tūkst. kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų ir tuo daugiau mokesčių moki.

Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visas išlaidas – naujo automobilio gamybos ir senos transporto priemonės utilizavimo. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi yra susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus drabužius, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t. t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai raginama kuo greičiau pirkti naujus.

Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 metų gamybos „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.

Kęstutis Masiulis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys