Aukšti reitingai kaip viltis?
Ne­to­li­mos ir to­li­mes­nės at­ei­ties po­li­to­lo­gai bei is­to­ri­kai ati­džiai ana­li­zuos „vals­tie­čių“ par­ti­jos fe­no­me­ną. Su­nku pa­sa­ky­ti, koks bus šio fe­no­me­no ver­ti­ni­mas, ta­čiau jau aiš­kios pir­mi­nės šio reiš­ki­nio prie­žas­tys – di­de­lis va­di­na­mo­jo kai­rio­jo elek­to­ra­to nu­si­vy­li­mas Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­tų ir Dar­bo par­ti­jo­mis, ku­rios par­en­gė dir­vą triuš­ki­na­mai „vals­tie­čių“ per­ga­lei.

Toliau – sudėtingiau. Kaip paaiškinti aukštus „valstiečių“ reitingus? „Valstiečiai“ aiškiai pirmauja tarp vadinamųjų kairiųjų partijų, daugiau nei triskart lenkia ir socialdemokratus, ir „darbiečius“. Kodėl?

Pirmiausia besiperšantis atsakymas – „valstiečiai“ ėmė kažką daryti. Visuomenėje gana tvirtas įsitikinimas, kad ne viskas gerai šioje karalystėje ir kad reikia pokyčių. Kuo pasižymėjo ankstesnė valdančioji koalicija? Ryškiausi jos darbai – išjudinta daugiabučių renovacija ir liberalus Darbo kodeksas, už kurį vadinamieji kairieji – ir socialdemokratai, ir „darbiečiai“ – sumokėjo per rinkimus.

„Valstiečiai“ iškart ėmėsi darbų. Jie išgirdo visuomenės susirūpinimą dėl alkoholio vartojimo, pasipiktinimą dėl didelių vaistų kainų. Per daug miškų urėdijų? Sumažinsime. Per daug universitetų tokiai mažai valstybei? Sumažinsime.

Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė nė piršto nepajudino, kad bent atkurtų atlyginimus, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sumažintus, visiems tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo bazinės mėnesinės algos (BMA), šiuo metu siekiančios 35,5 euro. Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė nors kol kas nepadidino BMA, bent jau skyrė laikiną priedą, galbūt ne visiems, tačiau universitetų dėstytojams tikrai.

Toliau – įdomiau. Apimti pergalės euforijos „valstiečiai“ pradžioje kalbėjo, kad iš 14 universitetų liks tik penki. Tikrovė numaldė jų entuziazmą, ir jau kalbama apie devynis po sujungimų liksiančius universitetus. Paaiškėjo ir kitas dalykas – Konstitucinis Teismas (KT) šiemet išaiškino, kad negalima prievarta jungti universiteto, jei to nenori jo vadovybė – ir taryba, ir senatas. Tai atsitiko, kai į KT kreipėsi Lietuvos sporto universitetas, kurį Švietimo ir mokslo ministerija vertė jungtis su Sveikatos mokslų universitetu.

Taigi Švietimo ir mokslo ministerija gavo per nagus, tačiau jos rankose liko universitetų finansavimas, per kurį ji gali paspausti aukštąsias mokyklas elgtis „tinkamai“. Bet gal nespės, gal šios ministerijos vadovybė bus pakeista?

Faktas, jog dvi iš trijų švietimo darbuotojų profsąjungų pasisako prieš etatinį pedagogų darbo apmokėjimą bei reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo, yra iškalbingas liudijimas, kad šis apmokėjimas suskaldė pedagogų bendruomenę, suerzino jos narius. Iš viešų diskusijų šia tema man įstrigo du dalykai.

Pirma, etatinio apmokėjimo šalininkai deramai neatsako į priešininkų klausimą, kodėl reikėjo keisti tvarką. Antra, nuostabą kelia pernelyg didelis mokyklų direktorių vaidmuo nustatant konkretaus pedagogo atlyginimą. Juk jau pilna pavyzdžių, kai už tą patį darbą skirtingose mokyklose gaunami nevienodi atlyginimai. Tokia padėtis ne tik pykdo pedagogus, bet ir gresia piktnaudžiavimu. Kai nėra aiškiai apibrėžtų taisyklių, ima dominuoti subjektyvumas, o mokytojai verčiami pataikauti direktoriui.

„Valstiečių“ reitingams bent kol kas nekenkia ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės veikla. Suprantama, ne visi mūsų piliečiai turi kompensuojamųjų vaistų pasą, todėl ne visi žino, kad ši ministerija nusprendė atpratinti mūsų ligonius nuo originalių vaistų, įtraukdama į kompensuojamųjų vaistų sąrašą tik pigesnes tų vaistų kopijas, vadinamuosius generinius vaistus. Pasitikėkime medikais, kurie sako, kad generiniai vaistai tinka ne visiems ligoniams, kad yra ligonių, kuriems vaistų pakeitimas iš originalių į jų kopijas kelia grėsmę sveikatai ar net gyvybei. Kur pacientų organizacijos? Kodėl jos neprotestuoja dėl to, kad iš paciento atimama teisė rinktis: originalą arba kopiją?

„Valstiečiai“ tikrai nėra ta politinė jėga, kuri gali lemti mūsų visuomenės ir valstybės kokybinius pokyčius.

Jau tampa aišku, kad antialkoholinė „valstiečių“ veikla yra nukreipta ne prieš alkoholio vartojimą, o prieš jo pirkimą. Statistika fiksuoja ryškų spirituoto vyno ir stipraus alaus pardavimo sumažėjimą, tačiau pastebi stipriųjų gėrimų pardavimo augimą. Ar „valstiečiai“ to ir siekė – kad mūsų tautiečiai daugiau gertų ne alaus, bet degtinės? O kas suskaičiuos alkoholinių gėrimų tonas, kurias lietuviai atsiveža iš Lenkijos ir Latvijos? Pinigai išvežami svetur, o alkoholis ir jo sukeltos problemos lieka namie.

Beje, „valstiečiai“ drąsėja. Galbūt visiems valdžią turintiems yra būdinga pagunda keisti žaidimo taisykles į sau palankesnes, bet kai kurios taisyklės gyvuoja daug metų, jos tiko įvairioms politinėms jėgoms, o „valstiečiams“ užkliuvo. Turiu galvoje nacionalinio transliuotojo valdymo taisykles. Jas valdantieji panoro keisti pagal savo supratimą, kuris, regis, kelia grėsmę šio transliuotojo nepriklausomumui nuo politinių jėgų. Stebina akiplėšiškas melas, kurį skleidžia „valstiečių“ atstovai, taukšdami apie poreikį depolitizuoti Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (LRT), o tuo pat metu siūlydami nacionalinį transliuotoją realiai politizuoti, susiejant LRT vadovybės keitimą su politinėmis kadencijomis.

Dar labiau stebina mūsų pilietinės visuomenės abejingumas valdančiųjų darbeliams. Taip, žiniasklaidos darbuotojai sukilo prieš bandymus neleisti jiems nemokamai naudotis Registrų centro duomenimis, bet čia suveikė profesinis solidarumas. Pilietinio solidarumo kol kas nėra, nors prieš mūsų akis yra beveik akivaizdus noras nacionalinį transliuotoją iš visuomeninio paversti valstybiniu.

„Valstiečiai“ tikrai nėra ta politinė jėga, kuri gali lemti mūsų visuomenės ir valstybės kokybinius pokyčius, tačiau jų reitingai rodo, kad dalis visuomenės to iš jų dar tikisi.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas