Atsakymas Liudvikui Andriuliui: žinoti ko nori, yra viena, o padaryti – kita
Jei kas nors no­rė­tų su ma­ni­mi reng­ti var­žy­bas, kas dau­giau ži­no bė­dų Vil­niu­je – aš jas ti­krai lai­mė­čiau. Jei kas no­rė­tų reng­ti var­žy­bas kas dau­giau­siai jų iš­spren­dė Vil­niu­je – aš ir­gi ti­krai lai­mė­čiau. Aš ži­nau ko­kį ne­va­ly­vą, bet ža­vų sva­jo­to­ją Vil­nių ra­dau. Aš bri­dau į tą ki­tų pa­lik­tą mėš­lą, kad šis mies­tas bū­tų iš­praus­tas ir su­tvar­ky­tas.

Niekada Vilniuje nebuvo tiek asfaltuojama gatvių, įrenginėjama tiek apšvietimo, tiesiama ar remontuojama tiek šaligatvių, tiesiama ar remontuojama tiek dviračių takų.

Yra kas mano, kad čia burtų lazdele užtenka pamojuoti, ir viskas bus OK? Tai toks yra nei daugiau, nei mažiau, o būtent tas demagogas, dėl kokių Vilnius per dešimtmečius dar nepasiekė savo potencijos. Beje, šiandien, kai iš čekų, portugalų, olandų ir belgų rinkausi komplimentus apie švarų miestą, tai buvo kiek keista, nes man dabartinė situacija, kai išlenda visas žiemos smėlis, ir jis dar nesurinktas, nepatinka visai. Ir aš žinau, kad jis pernai buvo surinktas greičiau nei užpernai, o šiemet bus surinktas geriau ir greičiau nei pernai, o pavasarinių smėlio audrų laikas Vilniuje jau praėjęs. Nes miestui tai pradėjo rūpėti, nes man tai rūpi!

Galiu tik vieną pasakyti, kad ne sofos intelektualų blevyzgos ir šmaikštašikniški pažliumbimai yra tas variklis, kuris miestą stumia tolyn, o normalus darbas. Nes žinoti ko nori yra viena, o padaryti yra kita. Būk ramus, Liudvikai, aš žinau ir viena, ir kita. Ir mano miestą aš darau geresnį kasdien.

P.S. apie kreidą tai konkrečiai nusišnekėjai, bet tiek to – juk taip geriau skaitosi tekstukas, ar ne?

Remigijus Šimašius – Vilniaus miesto meras