Atidengiame Trejybės slėpinio šydą?
Kai bend­rau­ja­me su Kris­tu­mi, pa­na­šė­ja­me į Jį, nes Šven­to­ji Dva­sia Die­vo Tė­vo gar­bei mu­my­se au­gi­na sa­vuo­sius vai­sius: „Mei­lę, džiaugs­mą, tai­ką, kan­try­bę, ma­lo­nu­mą, ge­ru­mą, iš­ti­ki­my­bę, ro­mu­mą, su­si­val­dy­mą...“ (žr. Gal 5, 22).

Tik Šventoji Dvasia mūsų riboto mąstymo protui gali atverti akimis nepastebimą Švenčiausiosios Trejybės Asmenų gyvenimo pažinimą. Iš esmės triasmenis Dievas yra dvasinė substancija, o mes kūniškos būtybės, apdovanotos sielos ir juslių galiomis. Iš pirmo žvilgsnio tarp Jo ir mūsų atsiranda bedugnė, nes mūsų egzistavimo lygiai yra visiškai skirtingi. Dievo buvimui bei veikimui nėra pradžios ir nebus pabaigos, o mes atsiradome grynai iš Jo malonės, kad amžinai galėtume kontempliuoti meile degančią Jo širdį.

Kūriniui paklusti Kūrėjui – stengtis mylėti viską, ką myli Dievas, yra ne jo laisvės apribojimas, bet jo žmogiškos būties pakylėjimas iki dieviškos prigimties begalybės. Tai – aukščiausias žmogaus sukilninimas, nes žmogus tik tada įgyja didžiausią savo tapatybės tikrumą, kai, paklusdamas absoliučiai Dievo meilei, panašėja į savo Originalą – Jį patį. Kas iš tikrųjų stengiasi savo gyvenimo būdu tapatintis su Viešpačiu, vis labiau pradeda pažinti Dievo šventumo charakterį, nes net mažiausias mėginimas artėti prie Jo, nelieka dangaus nepastebimas... Ieškojimo kelyje alkstančiajam Dievo, Trejybės Asmenų bendravimo paslapties šydas atsidengia tiek, kiek, be abejo, Jo įžvalgiausiu numatymu tas žmogus yra vertas. Juk antgamtiniai perlai kiaulėms nemėtomi, nes jos gali sutrypti juos duodančiuosius (plg Mt 7, 6).

Be Šventojo Rašto Trejybės pažinimas neįmanomas. Žvelgtume naktį į dangaus skliaute mirgančius žvaigždynus, savo toliais bei dydžiais keliančius nuostabą, savyje slepiančius pirminę Dievo kūrybos mintį, žadinančius norą garbinti jų Kūrėją, ir kas mums būtų iš to? Dievui galėtume net papriekaištauti: neprotingoji kūrinija, nesuvokdama savo paskirties, dėl savo laikinos egzistencijos negali nerimauti, o protaujantis žmogus supranta, kad visos jo dienos žemėje yra suskaičiuotos, ir jo laukia artėjanti nejauki nežinomybė...

Tai – filosofija, atsieta nuo teologijos, kuri vienintelė paaiškina, kodėl mes gyvename ir mirštame, pasak Biblijos, iš tiesų būdami nemirtingi. Kristaus pasakojimas apie nelaimingo turtuolio pragare buvimą ir buvusio elgetos (votimis aptekusio) kardinaliai priešingą likimą (plg. Lk 16, 23) liudija, kad iš principo egzistuoja amžinasis gyvenimas, kuris, net jei jį užsispyrusia širdimi atmestume, jis bus mums toks, ko būsime verti...

Aiškėja, jog tik dieviškojo Apreiškimo tiesa mums gali atverti protą ir suminkštinti mūsų širdis, kad, užuot savaip maištavę dėl mus kartais slegiančių gyvenimo neteisybių, priimtume iš Dievo gailestingumo tokį likimą, kuris yra skirtas. Didžioji tiesa, sauganti mus nuo nevilties ir atverianti Perspektyvą, yra ši: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Kur čia „slepiasi“ Šventoji Dvasia, kai mes puikiai žinome, jog Jos vaidmuo Išganymo istorijoje yra tolygus kitiems trivienio Dievo Asmenims? Dabar Jos nematome apsireiškiančios tarsi plazdenančio balandžio ar ugnies liepsnelių pavidalu (žr. Apd 2, 3), bet gražiausią Jos įvaizdį nusako hebrajiškas žodis „ruah“ (vėjas), nes Ji kaip vėjas dvelkia, kur nori (Jn 3, 8). Ji kaip gaivus kalnų vėjas, kaip gyvybės alsavimas „pučia“ meilę, ir kai asmuo priima Dievo Dvasios veikimą į savo širdį, jis gimsta iš Jos ir nuo šiol yra dvasinis žmogus (plg. Jn 3, 6). Taigi Ji yra tikinčiojo sielos Gimdytoja, ir, anot vieno teologo, „Ji yra mūsų sielos sodų prižiūrėtoja ir mūsų sielos akių gydytoja. Ji yra susitikimo, draugystės, artumo ir dalinimosi Dvasia“. Svarbiausias Jos darbas – taip mums atverti Atpirkėjo širdį, kad suvoktume, jog didžiausias Dievo meilės pasireiškimas Visatoje yra Jo pasiaukojanti mirtis ant kryžiaus.

Dievui Sūnui dėl mūsų mirti buvo nepalyginamai sunkiau nei prisikelti iš numirusių. Įvykdytas Jėzaus žygdarbis paliudijo, kad jei Jis be ribų myli mus, tai tikrai ne mažiau Trejybės Asmenys myli vienas kitą. Rašytojas Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards) pastebi: „Apaštalas Jonas sako, kad „Dievas yra meilė“; todėl jeigu Jis yra begalinė būtis, tai turėtų būti ir begalinės meilės šaltinis. Jeigu Jis yra visa pripildanti būtis, tai turėtų būti ir pilnas, per kraštus trykštantis ir niekad neišsenkantis meilės šaltinis... Taigi Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė yra giliausia dieviškosios būties tiesa“.

Į šį visuotinį ir nesustabdomą Dievo meilės bei harmonijos kūrimo šokį esame kviečiami įsitraukti ir mes, nes Jo troškimas viskuo dalintis nustelbia visus kitus troškimus. Perfrazuodami vieno teologo mintį sakome: „Kol Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia myli vienas kitą, mums mažesniesiems, nėra ko bijoti“.