Ateikime pas Ateinantįjį
Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Die­vo Tė­vo gai­les­tin­gu­mo. Jis ma­tė, kad žmo­ni­ja is­to­ri­jos vai­rą pa­su­ko lem­tin­gos sa­vi­va­lės kryp­ti­mi, ve­dan­čia į fias­ko... Vie­na ji nie­ka­da ne­bū­tų iš­si­gel­bė­ju­si. Rei­kė­jo ki­to. Ir Die­vas mums siun­tė Tą, ku­ris ta­po že­mę su dan­gu­mi su­tai­ki­nan­čia Au­ka...

Kai girdime pirmojo Advento sekmadienio Evangeliją, bylojančią apie Jėzaus antrąjį atėjimą, kurio metu kai kurie „žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Lk 21, 26), iš pirmo žvilgsnio tai sukelia tam tikrą nerimą. Nuolankiaširdis Jėzus pas mus ateis kaip Teisėjas, nešdamas vien dieviško teisingumo ir bausmių kalaviją? Ačiū Viešpačiui, kad nejaukią apmąstymo valandėlę nutraukia prisiminimas, jog Dievo žodžius reikia vertinti, remiantis visa Biblija bei Bažnyčios mokymo įžvalgomis, kurios mums teikia viltį, nes laikų pabaigoje būsiantį ir sukrečiantį eschatologinį vaizdą nustelbs Atėjusysis, kuris tikintiesiems suteiks galutinį perkeitimo bei begalinį išvadavimo iš visų šiame pasaulyje patirtų išbandymų džiaugsmą (žr. Lk 21, 28).

Jėzaus priminimas, kad turime budėti ir melstis – saugoti savo širdis nuo nuodėmių sutepties ir, negailėdami pastangų vis artimiau bendrauti su Visagaliu, kad mūsų tarnystė artimui tolydžio stiprėtų bei mus pačius labiau pašventintų, yra esminis gyvenimo uždavinys. Jis nebus tinkamai sprendžiamas, jei, mes, pavyzdžiui, pasiskaitę herojiškus šventųjų gyvenimo darbų aprašymus, imtume juos aklai kopijuoti, manydami, kad nuopelnams įsigyti laikas yra trumpas ir reikia iš visų jėgų skubėti daryti gera... Tai neatitiks Dievo valios, nes kiekvienam mums skirtas asmeninio šventėjimo planas, kurį pažinti bei įvykdyti padeda mums įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai ir jų užtarimas. Reikia dvasinės pusiausvyros; pirmiau medituoti, o tik paskui veikti. Taigi maldingas buvimas Dievo akivaizdoje yra perdėm inertiško mąstymo stabdymas, kad, įsileidę malonę gilyn į širdį, kaskart laisviau Jam leistume save keisti, suvokdami, jog, kai atgimsta širdis, atbunda ir mūsų sąmonė, nes save ir visus dalykus stengiamės pažinti, būdami Dievo šviesoje.

Teologas vienuolis Marcelinas Iraguis Redinas, OCD (Marcelino Iragui Redin) rašė: „Kai paslaptingoji Dievo Būtis pasirodo ir užpildo savimi visą mūsų sąmonę, pranokdama bet kokį suvokimą protu, mūsų gyvenimas įgauna visai kitokį pavidalą – jame įsivyrauja šiam pasauliui nebūdingas džiaugsmas ir ramybė, didi Dievo teisybės ir valios laisvė. Nuo tada imame gyventi santarvėje su Dievu, su visais žmonėmis, su visata ir visais jos elementais (...). Kas leidžiasi vedamas Dievo Dvasios, kiekvieną dieną gyvena taip, lyg nuolat patirtų Velykų slėpinį – nesipriešindamas išsilaisvina iš tradicinių įsitikinimų ir su dideliu džiaugsmu ir pasitikėjimu priima Dievą. Pasiduoda Jo gėriui ir dosnumui“.

Su malda budėti – ne tik atmesti savęs su kitais lyginimo pagundą, kuri meluoja sakydama, kad Dievas mus nuskriaudė, nes per mažai davė talentų (plg. Mt 25, 25), bet sumaniai ir dėkingai panaudoti tai, ką iš Jo gavome ir kuo naudojamės. Nevykėlis tarnas po kauke slėpė ne skundą, kad gavo tik vieną talentą, bet tingumą, kuris „panardina žmogų į gilų miegą“ (Pat 19, 15). Pasak kankinio šv. Tomo Moro, „negalime minkštuose pataluose laukti, kad įeitume į dangų. Tai – ne tas kelias, kuriuo ėjo mūsų Viešpats. Jo kelias į garbę ėjo per kryžių. Tarnas negali būti aukštesnis už savo šeimininką“.

Tinginystė – žmogaus egzistencijos priešas. Sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir skirtas Jam, tinginys, užuot sėjęs protingos veiklos grūdus ir ilgainiui džiaugęsis gerųjų darbų derliumi bei amžinos garbės vainiku už sąžiningą triūsą, išvaisto ir paskutinius sveiko proto trupinius, nes tarnaudamas ne Dievui, o tik sau, suserga nepagydoma beprotybe, paniekinančia visas individui duotas dovanas ir sunaikinančia bet kokią viltį antgamtybėje.

Proto nuolankumas mums padeda pažinti savo vietą pasaulyje, nes suvokiame, kad, būdami dulkės ir nenaudingi Jėzaus tarnai, kiekvienas savyje turime Jo mums duotas orumo ir didžiadvasiškumo dovanas, kurios kaip sparnai mus kelia tik aukštyn... Anot vieno rašytojo „žmogus būtų tikrų tikriausias niekas, tačiau sukurtas pagal Dievo paveikslą, Jo Sūnaus atpirktas ir Šventosios Dvasios pripildytas, yra tikras stebuklas. Kiekvienas esame Dievo vaikas, Jo sūnus ar dukra. Nesuvokiantis dieviškosios savo sūnystės neigia esmingiausią tiesą apie save patį“.

Perfrazuokime rašytojo Šanono Aldeno (Shannon Alden) mintis apie dalykus, dėl kurių dažnai žmonės gailisi, atsidūrę mirties patale, ir ryžkimės gyventi intesyviau, prasmingiau... Klauskime savęs: „Ar turiu drąsos gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu, kokį širdyje jaučiu, kai maldoje aplanko malonė? Ar stengiuosi savo jausmus išreikšti be pasmerkimo, baimės? Ar išdrįstu pasakyti tiems, kuriuos myliu, kokie jie man svarbūs? Ar tikiu, kad turiu talentų ir juos auginu bei puoselėju?..“

Budėti, melstis ir gyventi tikėjimu – išskleisti savo talentus ir daryti viską, kas patinka Atpirkėjui.