Arkadijaus Babčenkos kazusas
Pra­ei­tą sa­vai­tę nuo­bo­džiau­ti ti­krai ne­te­ko. An­tra­die­nį va­ka­re vi­są pa­sau­lį aps­krie­jo krau­pi ži­nia – Ki­je­ve nu­žu­dy­tas ži­no­mas žur­na­lis­tas, Ru­si­jos pi­lie­tis Ar­ka­di­jus Bab­čen­ka. Po par­os, kol apie šį įvy­kį dar ak­ty­viai ra­šė ži­niask­lai­da, o so­cia­li­niuo­se tink­luo­se lie­jo­si aša­ros ir ap­mau­das, pa­aiš­kė­jo – žur­na­lis­tas yra gy­vas, jo mir­tis bu­vo ins­ce­ni­zuo­ta, sie­kiant su­lai­ky­ti nu­žu­dy­mo už­sa­ko­vą.

Akimirksniu pasikeitė ir retorika viešoje erdvėje. Po džiaugsmo pliūpsnio, susijusia su stebuklingu A. Babčenkos „prisikėlimu“, pasipylė kaltinimai žurnalistui, operaciją organizavusiai Ukrainos saugumo tarnybai (UST) ir pačiai Ukrainai. Be tradicinių kaltinimų iš Kremliaus pusės dėl „nešvarių manipuliacijų“ (verta priminti, kad išvakarėse Kremlius taip pat sėkmingai žėrė kaltinimus Kijevui dėl „žurnalisto nužudymo“) pasigirdo ir profesinės žurnalistų bendruomenės pasipiktinimas apgaule. A. Babčenka ir UST buvo apkaltinti „netikrų naujienų“ skleidimu, tarp pasipiktinusių organizacijų buvo „Žurnalistai be sienų“ ir pan.

Sudėlioti visus akcentus šioje istorijoje yra sudėtinga, tačiau galima bent pasistengti. Iškarto pažymėsiu, jog nesu tarp tų, kas kaltinta A. Babčenkos profesijos išdavyste, o Ukrainos saugumo tarnybą nešvariais žaidimais, tad ir rašau šį tekstą iš atitinkamos pozicijos.

Pirmiausiai, negalėčiau pavadinti istoriją, susijusią su A. Babčenkos nužudymo inscenizavimu, unikalia. Esu ne kartą girdėjęs apie panašias operacijas, nors niekada specialiai tokiais dalykais nesidomėjau. Pavyzdžių galima atrasti gana nesunkiai. Beje, tokia taktika plačiai taikoma Rusijoje (rusų portalas Mediazona surinko tokius pavyzdžius – https://zona.media/article/2016/02/15/casus-faked-crimes), kuri smarkiai sukritikavo UST metodą A. Babčenko istorijos atveju.

Galima prisiminti ir kitą istoriją. 1982 metais analogišku būdu Prancūzijos specialiosios tarnybos organizavo rumunų disidento Virgilo Tanase dingimą, kai tapo žinoma, jog pats Rumunijos lyderis Nicolae Ceausescu įsakė savo specialiosioms tarnyboms pašalinti šį režimo kritiką. Visi buvo įsitikinę, jog V. Tanase yra nužudytas. Prancūzai slėpė disidentą tris mėnesius, net patys artimiausi V. Tanase žmonės nežinojo, jog jis iš tikrųjų yra gyvas. Tuomet niekas nekvestionavo Prancūzijos specialiųjų tarnybų veiksmų.

A. Babčenkos istorija iš tikrųjų labai panaši į V. Tanase istoriją. Kijeve žurnalistas gyvena ideologinėje emigracijoje, palikęs Rusiją dar 2017 metais. Beje, iš Rusijos jis išvažiavo, gavęs žinių, jog toliau pasilikti šalyje jam būtų nesaugu.

Kitas efektą stiprinantis veiksnys šios istorijos rėmuose yra ankstesni garsiai nuskambėję nužudymai Kijeve. Čia pirmiausiai galima prisiminti kitą rusų žurnalistą – Pavela Šeremetą, kuris prieš kelis metus buvo susprogdintas savo mašinoje pakeliui į darbą. Šio nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai iki šiol nėra surasti. Dėl šio ir kitų neišaiškintų nužudymų (pavyzdžiui, buvusio Rusijos Dūmos deputato Deniso Voronenkovo) Ukrainos teisėsaugos organai – taip pat ir UST – sulaukia pagrįstų priekaištų. Kai buvo pranešta apie A. Babčenkos nužudymą, viešojoje erdvėje iškarto pasigirdo kalbos, kad ir dabar Ukrainos teisėsauga nieko neras.

Taigi, A. Babčenkos asmenybė ir visas kontekstas pavertė jo nužudymo inscenizaciją esmine žinia ne vien Ukrainoje, bet ir plačiau pasaulyje.

Taigi, A. Babčenkos asmenybė ir visas kontekstas pavertė jo nužudymo inscenizaciją esmine žinia ne vien Ukrainoje, bet ir plačiau pasaulyje. Taip pat norėčiau pažymėti, jog tapatinti ši įvykį su „netikrų žinių“ paskleidimu, kaip dabar yra aktyviai daroma, ne visai korektiška. „Netikros žinios“ yra skleidžiamos, siekiant sujaukti informacinę erdvę, kvestionuojant pati tiesos ir tikrumo principą. Žinoma, žinia apie A. Babčenkos „nužudymą“ irgi sujaukė informacinę erdvę, tačiau kai tik Ukrainos saugumo tarnyba nusprendė, jog tikslas pasiektas (buvo sulaikytas įtariamasis) – tiesa buvo atskleista. A. Babčenko pasirodė viešai, kad būtų išvengta nereikalingų spekuliacijų.

Keistai skamba ir pareiškimai, kad A. Babčenka nusižengė žurnalistinei etikai ar „mirė kaip žurnalistas“. Tarp kitų panašių kaltinimų – žurnalisto „bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis“. Tokius kaltinimus galima būtų suprasti, jeigu turėtume įrodymų, jog A. Babčenka pats atėjo į UST ir pasiūlė suvaidinti visą šį spektaklį tam, kad, naudojant interneto žargoną, „patrolinti Maskvą“. Tačiau, bent jau pagal oficialią versiją, visa operacija buvo surengta, nes žurnalisto gyvybei iškilo realus pavojus, jo nužudymas buvo jau užsakytas. Kitaip sakant, UST pavyko užkirsti kelią nusikaltimui, ko, deja, nepavyko P. Šeremeto ar D. Voronenkovo atvejais.

Nerimtai atrodo ir teiginiai, kad ši istorija pakenks Ukrainos įvaizdžiui. Šalies įvaizdžiui labiau pakenktų, jeigu A. Babčenko būtų nužudytas. Nebaisu ir tai, kad šią istoriją Kremlius „panaudos savo tikslams“. Maskva ir taip viską ir visaip naudoja savo tikslams. Galima pažiūrėti į jos retoriką tiek atėjus žiniai apie „A. Babčenko nužudymą“, tiek išaiškėjus tiesai. Šioje retorikoje „Kijevas kaltas“ bet kurio atveju ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Ar verta bijoti, kad dabar pasaulis „nustos pasitikėti Ukraina“? Galbūt, bet Kijevas ir taip negali pasigirti aiškiu tarptautiniu palaikymu. Dar vadinamaisiais, Vakarų plačiai palaikomais Minsko susitarimais Ukraina buvo stumiama į tam tikrus spąstus ir, ko gero, gerai, kad pati Maskva niekada nesirengė šių susitarimų vykdyti. Ukraina vis dar kariauja karą savo teritorijoje. Apie tai būtina pasakyti, nors patys šios šalies politikai kartais piktnaudžiauja minėtu faktu, pasiteisindami dėl stringančių reformų. Tarp esminių šalies specialiųjų tarnybų tikslų yra užtikrinti kontroliuojamos teritorijos saugumą, naikinant Rusijos specialiųjų tarnybų sukurtus slaptus tinklus, paralyžiuojant jų veiklą. Šios veiklos rezultatyvumas yra svarbiau už „gerą įvaizdį“.

Būtina pripažinti, jog Ukrainos specialiosios tarnybos negali pasigirti visišku pasitikėjimu net savo šalyje. Šį argumentą irgi pateikia tie, kas kritikuoja A. Babčenkos nužudymo inscenizavimo operaciją. Kalbama apie tai, kad žurnalistas galėjo būti tiesiog išnaudotas UST, kad specialiosios tarnybos norėjo pagerinti savo įvaizdį, tad visa ši istorija – blefas. Yra ir daugiau panašių sąmokslo teorijų, kurios yra platinamos viešojoje erdvėje, tačiau kol tos teorijos neturi aiškių įrodymų – jos nevertos platesnio aptarimo.

Žinoma, tai nereiškia, jog klausimai dėl šios operacijos neturi būti užduodami. Ukrainos saugumo tarnyba turi būti pasirengusi atsakyti į keliamus klausimus kiek įmanoma greičiau, atviriau ir aiškiau, tačiau ir žurnalistai turi būti pasirengę nesulaukti visų atsakymų „čia ir dabar“ tuo atveju, jeigu tai gali pakenkti operatyviniai veiklai.

Svarbiausias dalykas šioje istorijoje, mano kukli įsitikinimu, tai, jog buvo išgelbėta žurnalisto gyvybė. Dažnas minėtos specialiosios operacijos kritikas tai pamiršta.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius