Ar Vilnius drąsus miestas?
Ka­dai­se tu­rė­jo­me bran­giai nu­pirk­tą rin­ko­ženk­lį „Lie­tu­va – drą­si ša­lis“. Gal Lie­tu­va ir drą­si, nors tai dar rei­kė­tų įro­dy­ti, pa­vyz­džiui, re­mian­tis is­to­ri­niais pre­ce­den­tais. Vis dėl­to rin­ko­ženk­lis yra tam ti­kras pa­ža­das ir įsi­pa­rei­go­ji­mas tiems, ku­riems tas šū­kis skir­tas. Nuo­ro­da į po­ka­rio par­ti­za­nus te­bū­tų ban­dy­mas iš­si­suk­ti nuo šio įsi­pa­rei­go­ji­mo. Jei tei­gia­me, jog mū­sų ša­lis drą­si, tu­ri­me tai pa­tvir­tin­ti. Tar­ki­me, šo­ki­nė­da­mi į le­di­nį Bal­ti­jos van­de­nį ar kars­ty­da­mie­si „juo­do­sio­mis“ tra­so­mis nuo­ty­kių par­kuo­se.

Drąsą galima rodyti ir kitaip – apie tai ir pakalbėsiu. Vis dėlto norėčiau pasvarstyti ne apie šalies, bet apie miesto drąsą. Ar mūsų sostinė Vilnius gali vadintis drąsiu miestu? Juk sostinė daugeliu atvejų reprezentuoja valstybę. Ar gali būti drąsios šalies baili sostinė?

Drąsos priešingybė – plaukti pasroviui, viską daryti pagal biurokratines taisykles, linkčioti valdantiesiems.

Kai kalbame apie miesto drąsą, man pirmiausia į galvą šauna antikiniai Atėnai. Jie drąsūs ne tiek dėl Akropolio (aukštapilio) su šventyklų (Partenono, Erechtėjono, Atėnės Nikės) kompleksu, kurį V amžiuje prieš Kristų inicijavo Periklis, – miesto galvos iniciatyva labai svarbi. Atėnai buvo drąsūs visų pirma dėl to, kad juose netrukdomas vaikštinėdavo Sokratas, drįsdavęs su kiekvienu žmogumi – beteisiu vergu ar kilmingu piliečiu – filosofuoti agoroje. Beje, diskutuoti su vergu reikėjo kur kas daugiau drąsos. Sokratas suteikė pradžią graikų filosofijos aukso amžiui, kuris siejamas su Platono ir Aristotelio vardais. Kaip žinoma, filosofija – vienas iš trijų Vakarų civilizacijos šaltinių. Tiesa, Sokratas buvo pasmerktas myriop, bet tokia yra drąsos kaina.

Kokie miestai drąsūs? Galbūt Barselona su Šv. Šeimynos bažnyčia, galbūt Paryžius su Eifelio bokštu, galbūt Praha su Kreivuoju namu, gal Bilbao su Guggenheimo muziejumi, gal Valensija su naująja agora... Visi tie pastatai – išskirtiniai, jie demonstruoja architektų ir politikų drąsą laužyti tradicines nuostatas. Šis sąrašas gali būti ir kitoks. Imkime iškiliausius pasaulio architektus, plaukiančius prieš srovę, ir vardykime miestus, kuriuose yra jų sukurtų pastatų. Tarkime, Zahos Hadid palikimu didžiuojasi Londonas, Neapolis, Milanas, Marselis, Seulas, Saragosa. Deja, Vilniaus tame sąraše nėra.

Kalbant apie „drąsią Lietuvą“ pirmiausia į akis krinta Druskininkų drąsa. Grūto parkas, Vandens pramogų parkas, „Snow arena“ – visi šie projektai centrinės valdžios buvo sutikti nepatikliai ir net priešiškai. Jiems įgyvendinti reikėjo ypatingos drąsos. Pastaruoju metu drąsą demonstruoja ir Kaunas, turintis didžiausią Baltijos šalyse „Žalgirio“ areną, bet dar norintis turėti ir futbolo stadioną bei Mokslo muziejų. Svarbiausia, kad Kaunas neišsigando Vyčio skulptūros.

Manau, sostinės drąsą liudytų šis penketukas: metro, Aukštutinė pilis, Šeškinės stadionas, Guggenheimo muziejus ir žaliasis miestas su parkais bei dviračių takų tinklu. Metro – tai žvilgsnis į ateitį, kai Vilnius bus didžiausia Baltijos šalių sostinė, miesto be spūsčių matymas ir sovietinių standartų (metro – tik milijoniniam miestui) atsisakymas. Atstatyta Aukštutinė pilis ne tik primintų istoriją, ne tik suteiktų pelnytą vertikalę, bet ir išspręstų vandens kaupimosi Gedimino kalne problemas, dėl kurių slenka šlaitas. Z. Hadid suprojektuotas Guggenheimo muziejus įtrauktų Vilnių į iškiliausios architektūros miestų sąrašą ir parodytų jo atvirumą naujovėms. Šeškinės stadionas ne tik panaikintų trijų dešimtmečių urbanistinę „juodąją skylę“, bet ir leistų plėtoti populiariausią sportą bei rengti koncertus. Žaliasis miestas, turintis daugybę parkų ir dviračių takų sistemą, – tai, kuo Vilnius privalo džiaugtis, bet miesto valdžiai tam neužtenka drąsos ar noro.

Drąsu plaukti prieš srovę, kelti naujas idėjas ir rodyti iniciatyvas. Drąsos priešingybė – plaukti pasroviui, viską daryti pagal biurokratines taisykles, linkčioti valdantiesiems ir marinti idėjas įvairiose komisijose.

Kyla klausimas, ar miesto vadovas turi būti drąsus? Artėjančiuose Vilniaus mero rinkimuose šis klausimas neišvengiamai iškils.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas