Ar uždraudus apsipirkti sekmadieniais kris kainos?
Gy­ve­na­me įdo­miais lai­kais. Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­tras sa­ko, kad vais­tų kai­nos yra per aukš­tos, nes vais­ti­nių yra per ma­žai. To­dėl esą rei­kia dau­giau vais­ti­nių. Mi­nis­tras pir­mi­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad pre­kių kai­nos yra per aukš­tos, nes par­duo­tu­vių yra per daug. To­dėl esą rei­kia užd­raus­ti par­duo­tu­vėms dirb­ti sek­ma­die­niais ir taip su­ma­žin­ti pre­ky­bos vie­tų skai­čių. Su­prask, jei tū­lą pir­kė­ją duo­nos ir pie­no nu­va­ry­si pirk­ti į de­ga­li­nę, kris duo­nos ir pie­no kai­nos.

Kiti gi pasakoja, kad Vakaruose parduotuvės sekmadieniais apskritai nedirba, todėl jei norime eiti į Vakarus, irgi reikia uždrausti žmonėms sekmadieniais apsipirkti. Žinoma, bėda, kad politikai nepaaiškina, nei ką reiškia „uždrausti apsipirkti“, nei kaip „Vakaruose“ yra iš tikrųjų.

Kol kas užregistruotame įstatymo projekte sekmadieniais būtų draudžiama visa mažmeninė prekyba. O tai reiškia, kad būtų draudžiama pirkti ne tik maistą, bet ir drabužius, buitinę techniką, namų apyvokos reikmenis, santechnikos prekes ir t. t. Perdegė lemputė? Pritrūkai druskos? Baigėsi skalbimo milteliai, ar, neduokdie, tualetinis popierius – lauk pirmadienio. Arba važiuok į degalinę ir melskis, kad ten būtų lempučių, miltelių, tualetinio popieriaus.

Tada pasigirdo kalbų, kad valdžia žmonėms sekmadieniais uždraus eiti tik į dideles parduotuves. Į mažas eiti leis. Bet kokia yra „didelė“, o kokia – „maža“ parduotuvė? Yra daug visai nedidelių parduotuvių, priklausančių prekybos tinklams. Ar žmonėms bus uždrausta apsipirkti ir jose? Regionuose yra parduotuvių, kurios nepriklauso prekybos tinklams, bet savo plotu – nemažos. Ar jos irgi bus uždarytos?

O tada pasigirdo kalbų, kad sekmadieniais bus draudžiama apsipirkti ne didelėse parduotuvėse, o parduotuvėse, kurios priklauso prekybos tinklams. Kritiškai mąstančiam piliečiui turėtų sukirbėti klausimas: kodėl valdžia už jį sprendžia, kokioje parduotuvėje pilietis turi pirkti duoną ir sviestą? Ir apskritai ar valdžia gali nurodinėti laisvam piliečiui, kokios bendrovės parduotuvėje išleisti savo uždirbtus pinigus? O galiausiai – ką laikyti prekybos tinklu? Ar „Lietkoopsąjunga“ – tinklas? Ar kelios šeimai priklausančios parduotuvės viename miestelyje – tinklas? Jei – ne, tai kodėl? Nes neturi visoje Lietuvoje atpažįstamo prekės ženklo? Peršasi mintis, kad greičiausiai valdžia norėtų pati sudarinėti sąrašus, į kurias parduotuves žmonėms leisti eiti, o į kurias – ne.

Ar iš tikro Vakaruose parduotuvėms sekmadieniais uždrausta dirbti? Pirma, Lietuvoje taip pat daug parduotuvių sekmadieniais nedirba. Bet ne dėl to, kad joms uždrausta dirbti, o dėl to, kad tai neapsimoka. Taip pat, kaip kokioje nors užsienio šalyje pamatę sekmadienį uždarytą parduotuvę, neturėtumėte galvoti, jog toje šalyje galioja įstatymas, draudžiantis dirbti sekmadieniais.

Antra, maždaug pusė ES šalių netaiko prekybos dienų apribojimų, o pusė – juos taiko. Tačiau net ir ten, kur minėti apribojimai taikomi, nereiškia, kad uždrausta prekiauti sekmadieniais. Net Vokietijoje, kurioje neva sekmadieniais draudžiama prekiauti, yra „Spar“ parduotuvių, sekmadieniais dirbančių nuo 7 iki 23 valandos. Jei sakysite, jog „Spar“ yra maža parduotuvė, tai priminsiu, kad „Spar“ pasaulinė apyvarta yra apie 33 mlrd. eurų, t. y. 12 kartų didesnė nei pasaulinė didžiausio lietuviško prekybos tinklo apyvarta.

Trečia, apribojimus švelnina arba jų atsisako ne viena Vakarų šalis, pavyzdžiui, Danija (2012 m.), Suomija (2016 m.), Prancūzija (2015 m.), Graikija (2013 m.), Italija (2011 m.), Olandija (2013 m.), Portugalija (2015 m.), Ispanija (2012 m. ir 2014 m.). O kurios šalys įvedė prekybos apribojimus? Vengrija, Lenkija ir Čekija. Bet Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas apribojimus 2015-aisiais įvedė, o 2016 metais panaikino, tik mūsų vietiniai orbanai to dar nežino. Taigi draudimas apsipirkti sekmadieniais yra žingsnis ne į Vakarus, o į Rytus.

Balandį Europos Komisija (EK) išleido puikią studiją, kurioje nagrinėjamas mažmeninės prekybos suvaržymų poveikis. Šalyse, įsivedusiose daugiau suvaržymų, kainų lygis ir prekybos įmonių pelno rodikliai – aukštesni. Juk kuo sunkiau atidaryti naują parduotuvę, tuo mažiau konkurencijos patiria rinkos dalyviai, todėl jie gali daugiau uždirbti.

Nenustebkite, kad neretai prekybos apribojimų šalininkai (ar net kūrėjai) yra... patys prekybininkai. Norėdamas uždrausti konkurenciją, siūlai įvesti apribojimų parduotuvių skaičiui ar tankiui. Taigi kas laimėtų, jei, tarkime, šalia jau esančios parduotuvės būtų uždrausta atidaryti naują?

Taip pat ir kitais atvejais. Jei konkurentai siūlo žemesnes kainas, pasiūlai uždrausti nuolaidas. Jeigu tavo parduotuvėje sekmadieniais pardavėjų srautas krito labiau nei konkurentų, pasiūlai visoms parduotuvėms uždrausti dirbti sekmadienį. Tačiau kodėl ant tokių paprastų triukų užkimba mūsų politikai?

Peršasi mintis, kad greičiausiai valdžia norėtų pati sudarinėti sąrašus, į kurias parduotuves žmonėms leisti eiti, o į kurias – ne.

Na, o ką gali pasakyti apie argumentą, kad sekmadieniais uždarius dideles parduotuves suklestės smulkusis verslas? Pirma, tuomet reikėtų pripažinti, kad vienos verslo grupės interesai iškeliami aukščiau už kitų verslo grupių, o svarbiausia – aukščiau už vartotojų interesus. Neformaliuose pokalbiuose jau teko girdėti valdžios atstovų interpretacijų, neva nieko tokio, kad sekmadieniais vartotojai bus priversti pirkti brangiau, nes taip laimės smulkusis verslas!

Palaikau smulkųjį verslą, kaip ir bet kokį kitą. Tačiau uždrausti vartotojams pirkti pigesnėse parduotuvėse tam, kad darbo turėtų brangesnės, yra ekonominė ir teisinė nesąmonė. Ar valdžia pamiršo Konstitucijos 46 straipsnį, teigiantį, kad „valstybė gina vartotojo interesus“?

Ar valdžia galėtų padėti smulkioms parduotuvėms kitaip, o ne į jas varu varydama pirkėjus? Ta pati EK studija rodo, kad esama šalių, kuriose, norint įsteigti parduotuvę, taikomi mažesni nei Lietuvoje reikalavimai. Tai ypač aktualu smulkiajam verslui. Čia galima paklausti, ar Lietuvos valdžia pati nepersistengia kurdama taisykles, reikalavimus ar tikrinimus.

Uždraudus parduotuvėms dirbti sekmadieniais, kainos nekris. Jei politikai nori padėti smulkiesiems prekybininkams, tegul peržiūri valdiškas kliūtis, pakertančias smulkiųjų prekybininkų konkurencingumą. O drausti vartotojui rinktis, kokioje parduotuvėje išleisti savo sunkiai uždirbtus pinigus, yra ekonominis ir teisinis nesusipratimas.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas