Ar toli pasistūmėjome į priekį per viršūnių susitikimą Vašingtone?
Pra­ėju­sią sa­vai­tę Va­šing­to­ne įvy­ko JAV va­do­vo Do­nal­do Trum­po ir Lie­tu­vos, Lat­vi­jos bei Es­ti­jos pre­zi­den­tų su­si­ti­ki­mas. Šis su­si­ti­ki­mas ga­lė­jo bū­ti la­bai svar­bus Bal­ti­jos vals­ty­bių sau­gu­mui, bet, ar jis toks bus, par­odys tik lai­kas. Bai­gia­mo­ji spau­dos kon­fe­ren­ci­ja, ku­ri tu­rė­jo pa­siųs­ti svar­bią ži­nią, bu­vo per­ne­lyg chao­tiš­ka.

Ta svarbi žinia tai, kad galingiausia NATO valstybė JAV būtų pasirengusios ateiti į pagalbą Baltijos šalims, jei Rusija sumanytų ryžtis naujai avantiūrai, šį kartą – prieš Šiaurės aljanso šalis. Ekspertai jau kurį laiką svarsto, kad Maskva per Baltijos šalis gali bandyti suduoti smūgį visam Aljansui, siekdama parodyti, kad NATO nebesugeba apginti savo narių.

Apie tai, ką JAV prezidentas Donaldas Trumpas privačiai kalbėjo trijų Baltijos šalių vadovams, kol kas nėra daug žinių.

Todėl viršūnių susitikimo Vašingtone žinią buvo svarbu pasiųsti net trimis kryptimis. Viena jų – Maskva, siekiant atgrasyti nuo bet kokio noro įgyvendinti hibridinio karo scenarijų prieš Baltijos šalis, nes jos yra NATO narės, ir bent jau Amerika jas tikrai gins. O JAV karinė ir juolab ekonominė galia yra daug didesnė nei Rusijos. Antroji kryptis, kur siunčiama žinia – Baltijos šalys, kad žmonės, gyvenantys Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, būtų ramūs. Juk situacija, kai po Antrojo pasaulinio karo Vakarai vien kalbėjo apie tai, kad ateis mums į pagalbą, šį kartą nepasikartos. O tokiu atveju tik nesveiko proto žmogus gali imtis hibridinio karo ar karo veiksmų prieš šalis, kurias įsipareigojo ginti JAV. Trečioji kryptis – likusios NATO narės. Įvairiuose ekspertų svarstymuose dažnai keliamas klausimas, kaip galėtų elgtis kitos NATO narės, jei kai kurioms jų, pavyzdžiui, Baltijos šalims, kiltų hibridinio karo ar net karinės intervencijos grėsmė. Ar įpareigotos 5-ojo NATO straipsnio jos pradėtų tik konsultacijas dėl galimos karinės pagalbos valstybėms, ar vis dėlto iš karto suteiktų būtiną karinę pagalbą? Tvirta JAV pozicija ne vienai šių šalių galėtų padėti apsispręsti būti ryžtingai.

Visomis trimis kryptimis praėjusią savaitę iš Vašingtono pasiųsta žinia turėjo ištaisyti situaciją po D. Trumpo išsakytų abejonių, ar verta ginti Baltijos šalis, jei jos nevykdo įsipareigojimų didinti gynybos biudžeto finansavimą. Paskui ir iš kai kurių kitų NATO valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos, pasklido žinios apie svarstymus šia tema. Tiesa, ar verta ginti Baltijos šalis, Vokietijoje svarstė ne politikai, bet visuomenė.

Baltijos valstybių vadovai šiuo susitikimu taip pat norėjo pasiųsti svarbią žinią – ir Kremliui, ir NATO šalims partnerėms, tačiau visų pirma D. Trumpui. Visos trys šalys, kaip pabrėžė spaudos konferencijoje kalbėjusi Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė, jau priėmė sprendimą gynybos reikmėms skirti 2 proc. šalies biudžeto.

JAV ir Baltijos šalių viršūnių susitikimui buvo parinktas ir labai tinkamas laikas – iš karto po šv. Velykų, o tai, įvertinant ateities darbus, laikoma simboliškai svarbia diena. Tačiau kaip paaiškėjo, po šio susitikimo JAV vadovui buvo ne mažiau svarbu paskleisti kitas dvi žinias. Pirmąją – savo elektoratui, kad jis, D. Trumpas, privertė Europos NATO šalis padidinti savo išlaidas gynybai (pagirti šias jo pastangas paprašė D. Grybauskaitė), o antrąją – Vokietijai, kuri vis dar atsisako didinti gynybos biudžetą, kaip to siekia D. Trumpas. Taip besielgiančioms NATO narėms kaip gerą pavyzdį jis pateikė Baltijos šalis.

O ką galima pasakyti apie tą pagrindinę žinią dėl JAV įsipareigojimo ginti Baltijos šalis? Ją D. Trumpas galėjo pasakyti privačiai trims prezidentams susitikime Baltuosiuose rūmuose, per valstybių vadovų spaudos konferenciją arba baigiamojoje deklaracijoje. Žinių, ką JAV prezidentas kalbėjo trijų šalių vadovams, kol kas nėra daug. Iš spaudos konferencijos į viešumą transliuoti daugiausia trijų Baltijos valstybių prezidentų žodžiai apie mūsų valstybių saugumą, o nei tai, ką galėjo pasakyti JAV prezidentas. Net žurnalistams paprašius D. Trumpo išsakyti poziciją dėl Baltijos šalių noro savo teritorijoje turėti nuolat dislokuotas rotacines JAV karines pajėgas, pasigirdo jo savotiškos frazės apie darbščias šalis, kuriose apstu nuostabių žmonių ir puiku investuoti.

Baigiamojoje deklaracijoje apie tokius rotacinius dalinius Baltijos šalyse neužsimenama, tik teigiama, kad JAV ir toliau periodiškai dislokuos savo pajėgas Baltijos šalyse, siekiant sustiprinti atgrasymą ir gynybą bei katalizuoti mūsų pastangas toliau plėtoti nacionalinę gynybą. Taip pat, kad JAV yra pasirengusios mums padėti gerinti karinį pasirengimą, pajėgumus, teikdamos ilgalaikę pagalbą saugumo srityje, plėtoti naujas galimybes, įskaitant ir oro gynybą. Esminis punktas, aišku, yra tai, kad JAV ir Baltijos šalys patvirtina savo įsipareigojimą ir toliau laikytis Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio.

Taigi ar toli pažengėme po to paties JAV jau anksčiau išsakyto įsipareigojimo? Prisiminus D. Trumpo žodžius rinkimų kampanijos metu galima teigti, kad tai – žingsnis į priekį. Jei visa tai palygintume su suvokimu apie NATO svarbą bet kurioje ankstesnėje JAV administracijoje, tai būtų tik bandymas sugrįžti į ankstesnes vėžes.

Tačiau laikas nelaukia. Grėsmė regiono saugumui šiandien daug didesnė nei anksčiau.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas