Ar šiandien galime sutarti dėl užsienio politikos?
Ma­žos ir ri­bo­tus iš­tek­lius tu­rin­čios ša­lies už­sie­nio po­li­ti­kos efek­ty­vu­mas ko­ne la­biau­siai pri­klau­so nuo to, ar su­ge­ba­me ras­ti vi­sus spren­di­mų pri­ėmė­jus vie­ni­jan­čius il­ga­lai­kius tiks­lus ir su­si­tar­ti dėl mū­sų svar­biau­sių in­te­re­sų. Nau­jie­siems me­tams vos pra­si­dė­jus, il­gai iš­lai­ky­tas kon­sen­su­sas dėl san­ty­kių su Ru­si­ja bu­vo pa­žeis­tas: prie se­niai ži­no­mų ry­šių su Krem­liu­mi ad­vo­ka­tų, to­kių kaip Vy­te­nis And­riu­kai­tis, pa­mąs­ty­mų apie ne­pa­kan­ka­mai ak­ty­vius san­ty­kius su Mask­va ir po­rei­kį at­nau­jin­ti po­li­ti­nį dia­lo­gą ne tik vie­tos, bet ir svar­biau­sių stra­te­gi­nių par­tne­rių, pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jos, ži­niask­lai­do­je pri­si­dė­jo prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis.

Minėti premjero komentarai nebuvo nepastebėti ir sulaukė opozicijos bei svarbiausių šalies užsienio politikos formuotojų – prezidentės ir užsienio reikalų ministro – gausios kritikos bei paneigimų. Pastangos atitaisyti premjero kalbomis padarytą žalą yra svarbios, tačiau S. Skvernelio žodžiai jau spėjo patraukti ne tik mūsų priešų, bet ir artimiausių partnerių dėmesį, taip nereikalingai paskatindami klausimus dėl Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Šiame kontekste įdomus pasirodė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pasiūlymas pasirašyti atnaujintą parlamentinių partijų susitarimą dėl gynybos, saugumo ir užsienio politikos gairių. 2014 metais politinių partijų atstovai prezidentūroje pasirašė pirmą tokį susitarimą, jo vienas pagrindinių tikslų buvo padidinti mūsų gynybos finansavimą iki NATO reikalaujamo 2 proc. minimumo. Nors ankstesnio susitarimo laikymasis nepasižymėjo didesne kontrole, šis tikslas buvo pasiektas, todėl susitarimo atnaujinimas šiandien yra reikalingas. Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad pasirašant ankstesnį susitarimą nedalyvavo šiuo metu didžiausia parlamentinė partija Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nuo kurios priklauso visi svarbiausi šalyje priimami sprendimai.

Atnaujintame susitarime, kuris turėtų nubrėžti Lietuvos užsienio politikos gaires artimiausiems keleriems metams, stengtasi atliepti svarbiausius šalies užsienio politikos iššūkius, pristatyti santykių su kaimynais ir veikimo tarptautinėse organizacijose strategijas. Vis dėlto šis tikslas pasiektas tik iš dalies: susitarimas kupinas neaiškių, ne iki galo apibrėžtų ar perteklinių formuluočių. Pavyzdžiui, skirsnyje dėl NATO rašoma apie narystės Aljanse ir kitose tarptautinėse organizacijose stiprinimą, nors savaime aišku, kad narystė NATO aktyviai veikti tarptautinėse organizacijose netrukdo. Skirsnyje apie NATO ir Europos Sąjungos (ES) sąveiką kalbama apie siekį vengti struktūrų ir išteklių dubliavimo, tačiau neatsakoma į pagrindinį netolimoje ateityje galintį iškilti klausimą dėl funkcijų dubliavimo. Tame pačiame skirsnyje išreiškiamas nepritarimas ES vienybę skaldantiems ir integraciją silpninantiems projektams, tačiau neįvardijama, kokie projektai turimi omenyje: pavyzdžiui, kaip šių nuostatų kontekste vertiname ir kam priskiriame ES ir tarptautinės teisės nesilaikymą? Ar nesaugių ir bendros energetikos rinkos standartus laužančių projektų, tokių kaip „Nord Stream 2“, vystymas, Vyriausybės nuomone, yra priskiriamas tokiems projektams?

Susitarimas taip pat neatliepia pagrindinių vidutinio ir ilgojo laikotarpio ES dilemų, tokių kaip euro zonos ateitis ir siūlomi integracijos scenarijai, Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES derybos (nenustatyta net kokiais principais vadovausimės vertindami šias derybas), neaptariama galimų pasirinkimų tarp ES ir JAV pozicijų problematika.

Susitarime nemažai deklaratyvių nuostatų, tokių kaip „remsime“, „sieksime“ pritarimo mūsų pozicijai dėl elektros energijos iš nesaugios Astravo atominės elektrinės nepirkimo arba sankcijų Rusijai, tačiau neįvardijami konkretūs būdai, kaip to sieksime ir kokius išteklius tam skirsime. Bene daugiausia nerimo keliančių nuostatų yra skirsnyje apie krašto apsaugą, jame net neužsimenama apie visuotinį šaukimą ateityje, neatliepiami svarbiausi krašto apsaugai kylantys iššūkiai. Susitarime stinga aiškaus įsipareigojimo didinti mūsų krašto gynybos biudžetą, taip užtikrinant suplanuotus pirkimus ir pačios kariuomenės įvardijamus poreikius. Vyriausybė net nebando įvardyti konkrečių skaičių, kaip artimiausius kelerius metus bus didinamas krašto apsaugos finansavimas ir kokio procento BVP yra siekiama, nors jau netrukus bus pradėta kito šalies biudžeto planavimo procedūra.

Jau metų pradžioje susidaręs kontekstas ir sulaužytas ilgalaikis, partines skirtis peržengęs konsensusas dėl santykių su Kremliaus režimu, kitų Lietuvai svarbių užsienio politikos klausimų reikalauja aktyvios diskusijos dėl šalies užsienio politikos ateities. Nors minėtas susitarimas reikalingas, dėl S. Skvernelio ir jo patarėjų blaškymosi, susitarimo derinimo eigos ir kritikos jam tiesiog būtina stabdyti šį svarstymą iki tol, kol Vyriausybė, o konkrečiai – jos vadovas, atsakys į esminius su susitarimu, ypač su krašto gynyba ir savo užsienio politikos linija susijusius klausimus. Kitaip šis susitarimas taps dar vienu figos lapu, pridengiančiu premjero apsisprendimą atsigręžti į Rytus.

Žygimantas Pavilionis – Seimo TS-LKD frakcijos narys