Ar ši dainų šventė nėra ir „Globalios Lietuvos“ dalis?
Vi­są sa­vai­tę nuo šeš­ta­die­nio iki penk­ta­die­nio Lie­tu­vą džiu­gi­na Šimt­me­čio dai­nų šven­tės ren­gi­niai. Jie pra­si­dė­jo bu­vu­sio­je lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je Kau­ne, o baig­sis sos­ti­nė­je Vil­niu­je. Dau­gu­ma da­ly­vių – ko­lek­ty­vai iš Lie­tu­vos, bet pa­si­ro­dys ir ki­tų ša­lių lie­tu­viai. Ar tai nė­ra „Glo­ba­lios Lie­tu­vos“ da­lis?

„Globalios Lietuvos“ programa pastaruoju metu sulaukė daug kritikos. Dalis kultūrinės visuomenės, įskaitant ir Sąjūdžio pirmtakus, palyginti kategoriškai nepritaria, kad programa reikalinga šių dienų Lietuvai. Teigiama, jog tai tik dar vienas instrumentas, padedantis Lietuvai išsivaikščioti.

Kita visuomenės dalis (matyt, ne mažiau mylinti Lietuvą) tvirtina, kad reikia susitaikyti su faktu, jog nemažai lietuvių įsikūrę įvairiuose pasaulio kraštuose, ir užtikrinti, kad jie, nesvarbu, kur gyventų, palaikytų ryšius vieni su kitais, taip pat ragina puoselėti lietuvybės gyvybingumą kitose šalyse. Būtent taip elgiasi valstybės, kurios supranta, kaip svarbu skleisti savo tautos kultūrą visur, kur gyvena tautiečių. Tuo jos užsiima ir Lietuvoje.

Mums svarbu, kad šių šalių politika norėtų palaikyti kultūrinį savo tautiečių savitumą, bet ne taptų parama jų politiniams projektams, ideologijos, kuri kertasi su mūsų valstybingumu, sklaidai.

Lietuva taip pat turėtų būti suinteresuota išsaugoti mūsų tautiečių, atsidūrusių kituose kraštuose, kultūrą, puoselėti lietuvybę. Bet tai gali padaryti tik valstybė, kuri pati supranta tautiškumo svarbą, nekuria dirbtinių savo kalbos, abėcėlės transformacijos projektų. Juk jei nėra aiškaus suvokimo, kam reikalinga lietuvybė, kaip tokios šalies valdžia, piliečiai supras interesą paremti tautiečius užsienyje?

Kad ir kaip įtariai žiūrėtume į kitas valstybes, kurios Lietuvoje kuria arba nori kurti tautiečių kultūros centrus, ką galime kaltinti, jeigu patys nesuvokiame poreikio paremti analogiškus projektus bent jau visai šalia esančiame Punske?

Būtų idealu, jei sugrįžtų visi mūsų tautiečiai, išvykę ieškoti laimės ir geresnio gyvenimo į kitas šalis. Bet juk žmonės ten išvažiuoja ne vien dėl didesnio uždarbio. Nesuprantu, kaip Lietuvoje atsirado taip gerai veikiantis tautiečių išstūmimo iš tėvynės mechanizmas, papildytas neteisingumo valstybėje fenomenu.

Kas yra geriau – pripažinti išvykusiuosius kaip prarastus ar kurti bendrus tiltus ir traktuoti visus pasaulio lietuvius kaip Lietuvos sudėtinę dalį? Ja gali būti laikomi ir kitų tautybių žmonės, išvažiavę iš Lietuvos, palikę čia dalį savęs.

Politinėje ir teisinėje plotmėje šis iššūkis gali būti sprendžiamas arba per dvigubos pilietybės institutą, arba įtvirtinat lietuvio kortą. Ją įvesti siūliau ne kartą, suvokdamas, kaip sumaniai šį klausimą sprendžia Lenkija.

Kultūrinėje plotmėje ir pilietinėje diplomatijoje yra gerokai daugiau galimybių nutiesti tiltus. Sveikinu kiekvieną renginį, suvedantį lietuvius iš įvairių pasaulio kraštų, kad ir kur jis vyktų, – Lietuvoje ar kitoje šalyje, kurioje gyvena mūsų tautiečių.

Šiuo požiūriu labai džiugu, kad Dainų šventėje, minint valstybės atkūrimo šimtmetį, pasirodys ir lietuvių kolektyvų iš kitų valstybių. Nelabai suprantama, kodėl jiems skirta atskira diena ir atskira vieta – Rotušės aikštė, užuot leidus visiems būti kartu tiek Šokių dieną Kalnų parke, tiek, žinoma, Dainų dieną Vingio parke. Bet gal dar galimos korekcijos?

Lietuvių vienybės, bendrystės jausmas yra gražus. Šių dienų pasaulyje jis tampa dar svarbesnis.

Graži ir iniciatyva, kviečianti kartu giedoti „Tautinę giesmę“ visame pasaulyje. Nebūtinai prie jos prisidės visi lietuviai. Tačiau tai stimulas mūsų bendruomenėms Lietuvoje ir kitose šalyse liepos 6-ąją minint Valstybės dieną susitikti, o susitikus – giedoti „Tautinę giesmę“.

Lietuvių vienybės, bendrystės jausmas yra gražus. Šių dienų pasaulyje jis tampa dar svarbesnis. Matant, kad mūsų politikai pramiegojo Astravo atominės elektrinės statybas Vilniaus pašonėje, suvokiant, kokia agresyvi ir vis daugiau iššūkių mūsų šaliai kelia dabartinė Kremliaus politika, darosi aišku, jog Lietuvos ir lietuvybės išsaugojimas gali vykti ir už mūsų valstybės ribų.

Tik šiandien, priešingai nei Kazio Pakšto laikais, niekas nesiūlo lietuvių apgyvendinti Madagaskare ar kuriame kitame žemės lopinėlyje. Dabar patys renkamės, kur gyventi. Tačiau labai svarbu nepamiršti lietuvybės, nepriklausomai nuo to, ar esame Lietuvoje, ar kur nors kitur.

O „Globali Lietuva“ galėtų būti traktuojama kaip tam tikras atsarginis tautos gelbėjimosi ratas, jei pati valstybė vėl susidurtų su rūsčiais išorės išbandymais.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas