Ar reikia savaime mylėti lietuvių kalbą? Atsakymas – ne!
Ar­tė­ja ru­duo, įsuk­sian­tis mo­kyk­lų, ko­le­gi­jų, uni­ver­si­te­tų ir jų vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ru­se­lę. Ga­li­ma la­žin­tis, kad jo­je, kaip ir kiek­vie­nais me­tais, su­ksis kal­bos / kal­bų mo­ky­mo­si, var­to­ji­mo, tai­syk­lin­gu­mo ir rei­ka­lin­gu­mo te­mos bei prob­le­mos ir – grei­čiau­siai – kry­žiuo­sis ie­tys dėl kal­bos mo­ky­mo, kal­bos kul­tū­ros, kal­bos klai­dų, lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no, pra­sto aka­de­mi­nio ra­šy­mo ir aps­kri­tai raš­tin­gu­mo ly­gio ir kal­bos li­ki­mo. 

Yra susiformavusios dvi lietuvių kalbos perspektyvų stovyklos – vienos šalininkai aistringai įrodinėja laisvos kalbos raidos teisę („mano kalba, kaip noriu, taip kalbu, kalbai niekas negresia, kalbos norminimas gūdaus sovietmečio palikimas“), o kitos ideologijos šalininkai gina lietuvių kalbos valstybinės priežiūros būtinybę („maža kalba be valstybės priežiūros, neplanuojama, nenorminama ir nesaugoma nuskurs ir galbūt išnyks“). Diskusijos, kaip pastaruoju metu įprasta, dažnai nėra argumentų ir logikos dvikova, o tik emocinis kapojimasis, žavintis savo pačių tariamu progresyvumu ar nekritišku tradicionalizmu kitu atveju, abiem ideologinėms pusėms jaučiant malonų pranašumo jausmą, nes abiejose stovyklose apsišarvuojama nepajudinamais stereotipais, tokiais kaip „kalbos kultūra – sovietmečio palikimas“ arba „lietuvių kalbai gresia mirtis“. Paradoksalu, kad šiose diskusijose išnyksta pačios kalbos – jos paskirties visuomenėje ir vaidmens kiekvieno žmogaus gyvenime – problematika. Dėl kalbos laužomos ietys, o pačios kalbos šioje viešoje ir visuomenei darančioje poveikį kovoje nebėra. Kodėl?

Bėda ta, kad kritinį vertinimą, kiek jis atliepia visuomenės, bendruomenės ar žmogaus tikrus poreikius ir lūkesčius, pakeitė tam tikras realaus gyvenimo klasifikavimas pagal kažkieno (bet ne bendruomenės ar individo) užduotas sąlygas. Kažkas (ne aš ir ne mano bendruomenė) yra galią atstovaujanti ideologija ir interesas, kuriam, deja, paklūsta mokykla (egzaminas!), žiniasklaida (reitingai!), politikai (rinkimai!), etc. Lietuvių kalbos atžvilgiu šis reiškinys pasireiškia kaip teiginys, kad lietuvių kalbą reikia mylėti todėl, kad taip priimta. O toliau – nelygu ideologinė stovykla – ją arba ginti arba netrukdyti jai laisvai kisti. O aš klausiu – ar lietuvių kalbą mylėti reikia savaime? Ir atsakau – ne.

Aš, beje, lietuvių kalbą myliu tiesiog. Nemotyvuota trauka prieš daugelį metų mane tiesiu taku nuvedė į VU Filologijos fakultetą. Gal todėl kreipiu viešas nepasitenkinimo strėles į save, provokuodama įvairias auditorijas atsakyti į šį klausimą „ne“. Visada sulaukiu dalies respondentų paniekos ir pasipiktinimo. Bet vis tiek provokuoju, nes tikiu, kad užkabinta mąstymo komforto zona duoda vaisių, nes verčia pradėti mąstyti, kodėl konkrečiam man reikia lietuvių kalbos. Tai vienintelis būdas sugrąžinti šio fenomeno turinį į diskusijas, ir įvertinti besikeičiantį kalbos vaidmenį XXI amžiuje. Būkime sąžiningi – kalba prarado tik komunikacijos funkciją, nes bendrauti dabartinėmis technologijomis galime ir vaizdais. Nieko nepadarysi – šiuo metu informacijos sklaidos būdai vienareikšmiškai yra efektyvesni anglų kalba. Netrukus ir Lietuvą pasieks pragmatinis poreikis mokytis kinų kalbos, jis sparčiai plinta daugelyje pasaulio šalių. Klausimas, ar kalba yra vertybė, kiekvienu konkrečiu atveju atsakomas teigiamai tokiu lygiu, kokios yra asmenybės nuostatos, tai yra – ne visada. Kitais atvejais asmeninį santykį su lietuvių kalba ima veikti praktiniai galios ir intereso motyvai – reikia išlaikyti egzaminą, specialybės kalbos dėstytoja ar dėstytojas verčia išlaikyti įskaitą, viešoji nuomonė siūlo patogią nuostatą, kad gimtąją kalbą puikiai moki ir jos nesimokydamas ir pan. Diskusijos apie kalbą ir jos mokymo / mokymosi / vartojimo būdus suvedamos į tuščią stereotipų kartojimą.

Iki šiol kalbos funkcijos nekito šimtmečiais, bet globalizacija, virtualaus pasaulio įsigalėjimas, robotizacija, dirbtinis intelektas, naujosios medijos ir kt. nulėmė sparčius mąstymo pokyčius. Sąmoningai suvoktas pasirinkimas mylėti lietuvių kalbą ne tik kaip vertybę, bet ir kaip pragmatinį gerovės kūrimo ir tobulėjimo elementą, yra esminis ja kalbančios bendruomenės ateities dėmuo. Nuostata, jog kalba tik tradicinė vertybė yra pernelyg didelė prabanga jaunajai kartai, nes XXI amžiaus ateitį kuriantys / kursiantys žmonės nori aiškiai žinoti, kodėl jie skiria savo laiką ir energiją lietuvių kalbos sąmoningam pažinimui, mokymuisi ir kūrimui. Tai reiškia, kad suvokimas, jog kalbos funkcijos išsiplėtė ir kalba tapo kūrybinių idėjų ir apskritai žmogaus kūrybiškumo šaltiniu, leidžia kitaip įvertinti lietuvių kalbos svarbą visuomenės, bendruomenės ir žmogaus tobulėjimo procesams. Tik nacionalinė kalba – kaip kempinė susiurbusi vienetinę tautos istoriją – per sąvokas, žodžių reikšmes, metaforas, junginius, gramatinę struktūrą ir kuriamas unikalias prasmes yra nepakartojamas idėjų, išskirtinumo, kūrybinio proceso šaltinis. O šie dalykai – geros idėjos, išskirtinumas, kūrybiškumas – XXI amžiuje lemia gerovės kūrimo, lyderystės ir tobulėjimo sėkmę. Pavyzdžiui, prekių ženklas – pikti paukščiai (angry birds) – yra vienaprasmis komunikacijos kodas, nesukuriantis papildomų reikšmių. Įsivaizduokime lietuvišką kaukutį panašiomis aplinkybėmis – tarkime, žodis tampa prekių ženklu – jo semantika ir kilmė atveria neišsemiamą šaltinį idėjoms, pradedant nuo etnografinio kaukučio vizualizavimo įvairovės iki socialinių, psichologinių, kultūrinių senojo tikėjimo verslinių, socialinių, kultūrinių interpretacijų. Beje, kalbos žaidybiškumo produktas Kakė Makė – puikus sėkmingos kalbinės rinkodaros pavyzdys.

Klausimas, ar kalba yra vertybė, kiekvienu konkrečiu atveju atsakomas teigiamai tokiu lygiu, kokios yra asmenybės nuostatos, tai yra – ne visada.

Ką daryti? Manding, pirmiausia visuomenės, bendruomenių ir asmeniniu lygiu patiems sau atsakyti į klausimą – kodėl ir kaip lietuvių kalba yra ne tik tradicinė vertybė, bet ir naudingas gerovės kūrimo ir tobulėjimo instrumentas. Antra, nuosekliai įvertinti, kaip pakito lietuvių kalbos vaidmuo ir funkcijos XXI amžiuje, kompleksiškai atsižvelgiant į visas naujas aplinkybes. Trečia, pradėti mokyti lietuvių kalbos mokyklose. Taip – aš neapsirikau. Mokyklose mes mokome skaityti ir rašyti, taisyklingai ir vaizdžiai kalbėti, teksto suvokimo. Kalbos, kaip fenomeno, sampratos ugdymo programose beveik nėra. Nesuformuojama sąmoninga samprata, kad žodžiai yra mus supančios tikrovės kalbinės etiketės, gramatika – realių ryšių erdvėje ir laike išraiška, metaforos – šiuolaikinio modernaus pasaulio paaiškinimo būdas, sąvokos – pasaulio kalbinis modelis. Kitaip sakant, žiniomis ir analitiniais gebėjimais nepaverčiama, neįtvirtinama intuityvi kalbos kūrybinės potencijos nuojauta, kurią turi kiekvienas aktyvus kalbos vartotojas. Pradėjus mokyti / mokytis kalbos fenomenologijos pagrindų turėtų keistis net kalbos klaidos ir normos samprata. Atsirastų vilčių, kad ir bendrinės kalbos planavimo / reguliavimo ir laisvos raiškos ideologines priešpriešas galėtų pakeisti prasmingas dialogas, į kurį – svajoju – įsitrauktų visa pilietinė Lietuvos visuomenė.

Jolanta Zabarskaitė yra profesorė, humanitarinių mokslų daktarė