Ar politinis korektiškumas jau atgyveno?

2017-ieji pasaulyje buvo ekonomikos augimo metai, tačiau kartu iš naujo kėlė tolerancijos, pakantumo problemas. Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose, Jungtinės Karalystės referendumas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos paliudijo, kad šios dvi valstybės, žengusios globalizmo ir atvirumo keliu, tarsi pasuko į priešingą pusę.

Oficialiame politiniame diskurse nuskambėjo nepasitikėjimo vieni kitais, visuomenės skirstymo į geresnes ir blogesnes grupes gaidos, kurių Vakarų valstybėse seniai nebuvo girdėti. Prie to daug prisidėjo „Islamo valstybės“ inspiruoti teroro aktai. Metams baigiantis „Islamo valstybė“ patyrė lemiamus pralaimėjimus jos užgrobtose teritorijose, tačiau tolerancijos ir politinio korektiškumo problema, akivaizdu, persikėlė ir į 2018-uosius.

Populiariausiu iki šiol socialiniame tinkle „Twitter“ skelbtu įrašu, kuris patiko 3,3 mln. žmonių ir sulaukė 1,3 mln. persiuntimų, tapo ankstesnio JAV prezidento Baracko Obamos pacituota buvusio Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos mintis: „Niekas nėra gimęs nekęsdamas kito asmens dėl jo odos spalvos, kilmės ar religijos.“ Suprantama, kodėl ši frazė sulaukė tokio populiarumo. Ji vėl aktuali.

Beje, man regis, ta mintis, nors ir labai populiari bei pozityvi, nėra visai teisinga. Gerai būtų, kad nepasitikėjimas, neigiamos nuostatos kitų grupių atžvilgiu būtų tik atitinkamos propagandos, klaidinamų žinių padarinys. Vis dėlto kažkas, matyt, yra pačioje žmogaus prigimtyje – dar iš urvinio žmogaus laikų atsivejantys šešėliai, – kas verčia nepasitikėti svetimais, kitaip atrodančiais. Deja, tolerancija nėra natūrali būsena, jos reikia siekti sąmoningomis pastangomis.

Tačiau civilizuotas žmogus todėl ir gali būti vadinamas civilizuotu, kad nepasiduoda pirminiams atavistiniams impulsams. Vadovaudamiesi racionalumu, protu visada prieisime prie išvados, jog neteisinga religinėms, rasinėms ar kitoms grupėms klijuoti etiketes, o ne spręsti, ko vertas kiekvienas žmogus. Apskritai rasizmas, mažumų stigmatizavimas, neapykantos kurstymas yra niekuo nepateisinami dalykai, dvelkiantys minėtu urvu.

Vadinamasis politinis korektiškumas taip pat gali peržengti tam tikras ribas, virsti savo paties parodija. Tik nemanau, kad šie perlenkimai būtų jau tokie pavojingi. Kartais girdžiu persistengimą tolerancijos baruose vadinant „žodžio laisvės varžymu“, „liberalų diktatu“, „diktatūra“, tačiau tai greičiau tiesiog zyzimas, labai rimtų sąvokų grėsmingos reikšmės niekuo nepagrįstas devalvavimas.

Šioje situacijoje, kai išties sunku rasti tobulą pusiausvyrą, pritaikyčiau liaudies posakį „Sviestu košės nepagadinsi“. Nes jėgos, kurios veikia priešinga kryptimi, visada išliks stiprios. Yra dar vienas dalykas, kurio nesupranta lietuviškieji tolerancijos kritikai. Iš esmės viešojo kalbėjimo normos Vakaruose nėra nustatytos nei valdžios, nei teismų.

Ribojimai daugiausia kyla iš viešosios nuomonės reakcijos, tam tikro visuomenėje nusistovėjusio sutarimo. Ir tas sutarimas – ne koks diktatas, o tiesiog racionalus, pagrįstas būdas visuomenėje išlaikyti santarvę, pasiekti, kad visos jos grupės jaustųsi reikalingos ir drauge kurtų gerovę. Be to, nėra kokių nors unifikuotų, visiems privalomų normų. Kiekvienoje valstybėje nusistovi skirtingos tradicijos.

Dažnai girdimi argumentai, esą atvykėliai naudojasi turtingų Vakarų visuomenių socialinės apsaugos sistemomis, nenori integruotis, kelia savus reikalavimus pagrindinės tautybės piliečiams. Tokių faktų, žinoma, yra. Kiekvienas socialinis reiškinys turi ir savo šviesiąsias dalis, ir šešėlius. Bet jei matytume bendrą vaizdą, įsitikintume, kad vadinamasis multikultūriškumas suteikė didžiulį impulsą Vakarų visuomenėms, ką jau kalbėti apie demografinės duobės išlyginimą.

Buvo nutiesti bendravimo, verslo keliai į kitas valstybes ir kitas kultūras, visuomenės tapo dinamiškesnės, inovatyvesnės. Taip, tikras absurdas, kad Turkijos rinkimų batalijos kaip didžiulė juoda banga atsirita į Vokietiją.

Tačiau dauguma šios šalies politikų ir piliečių puikiai supranta, jog turkų bendruomenė tapo neatskiriama Vokietijos galybės dalimi. Palapinės moterims, kurios jaučiasi nesaugios Naujuosius metus sutinkančiame Berlyne, – greičiausiai liūdnas nesusipratimas, apmaudus perdėjimas. Bet šios palapinės jau nugriautos, o Vokietija yra valstybė, turinti puikią perspektyvą.

Terorizmas tapo veiksniu, dažnai keliančiu baimę ir reikalaujančiu rimto dėmesio, tačiau dauguma Vakarų piliečių puikiai supranta, jog supaprastintas, primityvus požiūris į šią problemą, etikečių klijavimas religinėms ar rasinėms grupėms problemos neišspręs. Ir toli gražu nėra taip, kad pernai masines žudynes vykdė tik vienos religinės grupės nariai (jeigu tokius žudikus išvis galima laikyti religijos išpažinėjais).

Deja, tolerancija nėra natūrali būsena, jos reikia siekti sąmoningomis pastangomis.

Taip, pastaruoju metu galvas pakėlė kraštutinės dešinės partijos. Nors jos gauna daugiau balsų per rinkimus, būgštavimai, kad įgis reikšmingesnę įtaką daugelyje Europos valstybių, kol kas nepasitvirtino. Suprantama, demokratijos sąlygomis piliečiai turi teisę pareikšti požiūrį ir į migrantų, jų integracijos problemas.

Neatmestina galimybė, kad minėtos politinės partijos ateityje turės daugiau įtakos, imigracija ir tautinių grupių integracija bus reguliuojamos kitaip. Tai kiekvienos valstybės teisė. Tačiau net vadinamieji radikalūs Vakarų veikėjai dažnai šias problemas mato kur kas aiškiau ir yra gerokai tolerantiškesni nei kai kurie prietarų, išankstinių įsitikinimų kupini Lietuvos komentatoriai ar net politikai.

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas