Ar lengva apginti juridinio asmens dalykinę reputaciją?
De­mo­kra­ti­nė vi­suo­me­nė grin­džia­ma es­mi­niu pri­nci­pu – lais­ve reikš­ti sa­vo min­tis ir įsi­ti­ki­ni­mus. Prob­le­ma­ti­ka pa­si­reiš­kia ta­da, kai pa­ste­bi­me ne­abe­jo­ti­ną vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nių ga­lią šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je ir tai, kad vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nės for­muo­ja skai­ty­to­jų, klau­sy­to­jų po­žiū­rį. 

Kyla klausimas, ar paprasta apginti pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją, jei visuomenės informavimo priemonių publikuojamuose straipsniuose kritikuojamas ir neobjektyviai vertinamas juridinis asmuo, pateikiant tikrovės neatitinkančius faktus apie jo veiklą ir suformuojant skaitytojams ar klausytojams neigiamą požiūrį į patį juridinį asmenį?

Esminis kriterijus yra žinios ir nuomonės atskyrimas, t. y. ar pateikiama informacija gali būti vertinama kaip nuomonė, ar kaip žinia. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 51 str. nurodyta, kad asmens teisės, pažeistos dėl paskleistos informacijos, ginamos paskelbus žinias.

Žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai nurodyti Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 p. ir 84 p. Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 p. nurodo, kad „Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų“. Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 88 p. nurodo, kad „Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys“.

Juridinis asmuo turi įrodyti, kad visuomenės informavimo priemonėse yra publikuojama informacija, kuri pažeidžia jo dalykinę reputaciją ir tokia informacija buvo paskleista kaip žinia, o ne kaip nuomonė, o tada įrodinėti, kodėl tokia informacija pažeidžia jo dalykinę reputaciją. Toks publikuojamos informacijos klasifikavimas yra komplikuotas, nes kartais labai sunku atskirti, ar visuomenės informavimo priemonės, publikuodamos tam tikrą informaciją apie juridinį asmenį, neperžengė joms įstatymų nustatytų ribų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 3 d. įtvirtinta saviraiškos laisvė suteikia teisę asmenims reikšti įsitikinimus bei gauti ir skleisti informaciją. Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.). (EŽTT 2000–06–27 sprendimas Constantinescu prieš Rumuniją.) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010–11–09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3–441/2010).

Taigi, jei asmuo yra nepatenkintas formavimu apie save neteisingos, nepagrįstos nuomonės, kuri neturi jokio pagrindo, o yra tiesiog kitų asmenų įsivaizdavimas, ir tokia nuomonė nėra pagrįsta jokiais faktais (duomenimis), jis turi konstitucinę teisę gintis nuo tokios nuomonės apie jį formavimo ir reikalauti ją paneigti. Kito asmens saviraiškos laisvė šiuo atveju negali būti svarbesnė nei asmens teisė į garbę ir orumą. Problematika išryškėja tada, kai juridiniam asmeniui reikia įrodyti, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo platinta dezinformacija arba informacija, daranti žalą juridinio asmens dalykinei reputacijai, t. y. kad buvo padaryta reali žala juridinio asmens dalykinei reputacijai, o tai įrodyti yra sunku, žinant, kad ne iš karto tokia žala gali būti pamatuojama tikslia pinigine ar kitokia išraiška, o dažniausiai tokios informacijos paskleidimas pasireiškia tik po kurio laiko: juridinį asmenį gali pradėti neigiamai vertinti įmonės darbuotojai, verslo partneriai ir tik ateityje atsirasti realiai pamatuojama ir juridinio asmens iš tikro patirta žala.

Taigi apibendrinus visą šiame straipsnyje išdėstytą informaciją, konstatuotina, kad juridinio asmens dalykinę reputaciją apginti nėra lengva dėl daugybės vertinamųjų kriterijų ir interpretacijų, kurias suteikia įstatymų leidėjas, siekdamas nepažeisti laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus principo. Tačiau toks principas jokiu būdu nėra absoliutus, nes šiuo principu besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ir gerbti kitų asmenų teises (garbę ir orumą, dalykinę reputaciją ir pan.) bei nepiktnaudžiauti informacijos laisve.

Kotryna Maščinskaitė yra LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros teisininkė