Ar laimėsime Europą?
Šie me­tai Eu­ro­pos de­mo­kra­ti­jai bei Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) at­ei­čiai ga­li bū­ti lem­tin­gi. Jie pa­veiks ir Lie­tu­vos at­ei­tį. Prieš ke­lias die­nas Eu­ro­pos Va­do­vų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Do­nal­das Tus­kas par­eiš­kė, kad „an­tieu­ro­pie­tiš­kos jė­gos“ sie­kia pa­veik­ti rin­ki­mus vi­sa­me Se­na­ja­me že­my­ne. Pra­ncū­zi­jos va­do­vas Em­ma­nue­lis Mac­ro­nas tei­gia, kad nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Eu­ro­pa dar nie­ka­da ne­bu­vo to­kia­me pa­vo­ju­je, ir siū­lo steig­ti agen­tū­rą „de­mo­kra­ti­nių vals­ty­bių ap­sau­gai“ nuo ki­ber­ne­ti­nių at­akų ir me­la­gin­gų nau­jie­nų. 

Įvairūs pasaulio demokratijos ir laisvės šaukliai bei ekspertai jau seniai skelbia, kad demokratija prarado konsensusą visose pagrindinėse Europos sostinėse, taip pat, deja, ir Vašingtone. Gyvename lyg 1930 metais, kai rinkimai gali nulemti ne tik vietos lyderių, bet ir visos Europos ateitį. Tiek Kinijos, tiek Rusijos trubadūrai kasdien kuria vis daugiau propagandos apie Europos saulėlydį. Į jų chorą, deja, vis labiau įsitraukia ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas – tai paremdamas „Brexito“ kūrėjus, tai atakuodamas Berlyną.

Premjero Sauliaus Skvernelio prieš metus pademonstruotas mėginimas susidraugauti su Maskva, flirtas su Kinija, bandymas ištiesti ranką Aliaksandrui Lukašenkai dėl Astravo jėgainės yra tik pirmosios kregždės, rodančios, kokia kryptimi judėtume.

Jungtinės Karalystės lyderiai, desperatiškai bandydami ieškoti sprendimų dėl „Brexito“ įgyvendinimo, prisideda prie naujų atakų prieš Europą. Prie jų vis labiau prisideda ir įvairių kitų Europos Sąjungos šalių radikalai tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Keikti ir kaltinti Briuselį dėl visų nacionalinės politikos nesėkmių tampa populiaru. Antieuropietiškos jėgos stiprina savo pajėgas ir Lietuvoje, bet joms kol kas nelabai sekasi. Kaip parodė pastaroji Eurobarometro apklausa, Lietuvoje ES pasitikima labiausiai.

Šalyse, norinčiose įstoti į ES, taip pat ne kažin koks paveikslas – Sakartvele ir Moldovoje įsitvirtino vietiniai oligarchai, artėjančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose vyks žūtbūtinė kova tarp Rytų ir Vakarų. Kremliaus strategai, matyt, jau seniai suprato, kad ne visada tiesioginės atakos ar net kitų šalių okupacija gali duoti geresnių rezultatų nei parama vietos radikalams arba oligarchams. Užimti Kišiniovą, Tbilisį, Kijevą ar Vilnių (net Vašingtoną, Berlyną, Londoną) šiais laikais kur kas lengviau politiniu keliu, pasitelkiant informacines, kibernetines, energetines atakas. Vienaip ar kitaip paremti prieš Europą ar JAV nusiteikusius šauklius visada paprasčiau nei žudyti žmones, rengti tiesiogines karines operacijas. Ypač jei Vakarų sostinėse įsivyrauja trumpalaikiai, grupiniai ar asmeniniai interesai, pinigų valdžia, pamirštamos pagrindinės demokratijos vertybės ar žmogaus orumas, atsisakoma ilgalaikės vizijos, demokratijos įtvirtinimo ar plėtros strategijos.

„Brexitas“ parodė, kad gerai padirbėjus galima paklupdyti ir vieną stipriausių pasaulio sostinių. Italijoje jau valdo populistai. Dauguma Vidurio Europos lyderių žvalgosi į Maskvą. Tikėtina, kad Maskvos ir Pekino tikslas – būsimame Europos Parlamente (EP) suburti prieš Europą nutaikytą koaliciją, tiesiog užimti Briuselį. Tada beliks užimti Berlyną, kurį savo rankose kol kas laiko senieji krikdemai, bandydami suburti koaliciją už demokratiją ne tik su socialdemokratais, bet ir su nauja Vokietijos viltimi – žaliaisiais. Tačiau Maskvos palaikoma „Alternatyva Vokietijai“ tikrai neleis nusiraminti – jos šaukliai reiškiasi vis garsiau ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir Lietuvoje, kitose Vidurio Europos šalyse.

Šie metai Europos demokratijai bei Europos Sąjungos ateičiai gali būti lemtingi. Jie paveiks ir Lietuvos ateitį.

Lietuva, žinoma, bus paskendusi savo vidaus batalijose. Silpstantys „valstiečiai“, pasitelkę sustiprėjusių komitetų galias, visomis jėgomis bandys pakartoti Sakartvelo ar Moldovos atvejį. Lietuvos piliečių apsisprendimas paremti vietos oligarchų norą nusitiesti kelią iki pat S. Daukanto aikštės gali tiesiogiai paveikti būsimą Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptį. Premjero Sauliaus Skvernelio prieš metus pademonstruotas mėginimas susidraugauti su Maskva, flirtas su Kinija, bandymas ištiesti ranką Aliaksandrui Lukašenkai dėl Astravo jėgainės yra tik pirmosios kregždės, rodančios, kokia kryptimi judėtume.

Mūsų balsas EP rinkimuose taip pat bus svarbus. Ar kartu su senosios Europos kūrėjais krikščionimis demokratais ieškosime naujų stipresnės Europos vizijų, bandysime atverti kelius į ES Ukrainai, Sakartvelui, Moldovai, ar balsuosime už tuos, kuriems visada nepatiko Briuselis, Vašingtonas, bet vis labiau ima patikti Maskva. Esu įsitikinęs, kad mūsų eurooptimizmas gali ir turi pasireikšti naujomis vizijomis, jas galėtume įtvirtinti siųsdami į Briuselį tuos lyderius, kurie ne tik moka užsienio kalbų, bet ir žino, kaip įtikinti kitas ES šalis dėl mums svarbiausių energetikos, ekonominių ar geopolitinių interesų. Keldami į Briuselį žmones, kurie kasdien keikia Europą arba kurių norime tiesiog atsikratyti, tikrai nesubursime reikiamos koalicijos už tokią Europą, kurioje būtų kuo mažiau Maskvos.

Artėjančiuose prezidento, EP rinkimuose, referendume dėl pilietybės išlaikymo turime balsuoti už didesnę Lietuvą stiprioje transatlantinėje šeimoje. Andriaus Kubiliaus iškėlimas į Europos Tarybos generalinius sekretorius, prezidentės Dalios Grybauskaitės lyderystė tiek Briuselyje, tiek Berlyne, tiek Vašingtone aiškiai rodo, kad turime lyderių, kurie gali į priekį vesti ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą. Nebandykime pakeisti Europos ją kritikuodami iš šalies, geriau patys išsirinkime tokius stiprius lyderius, kurie galėtų pakeisti Europą, perimdami vadovavimą joje ar bent jau kurdami koalicijas su bendraminčiais Vašingtone, Londone, Berlyne, Varšuvoje, Stokholme ar Briuselyje. Be mūsų lyderystės Europoje negalėsime padėti nei Kijevui, nei Tbilisiui, o ką jau kalbėti apie disidentus Minske, Maskvoje.

Atsiduodami Maskvos, Pekino ar Minsko darbotvarkėms, garantuotai pralaimėsime. Bet jeigu išrinksime lyderius, kurie gali Lietuvos naudai pasitelkti visas Vakarų sostines, neabejotinai laimėsime ir nutiesime tiltus į ateitį ne tik mūsų vaikams, bet ir milijonams ukrainiečių, gruzinų ar kitų mūsų Rytų kaimynų.

Žygimantas Pavilionis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys