Ar kas norės „gelbėti eilinį Lukašenką“?
Bal­ta­ru­si­ja yra Lie­tu­vos kai­my­nė, o tai reiš­kia, jog šios ša­lies sta­bi­lu­mas ir ne­prik­lau­so­my­bė yra svar­bi ir mū­sų geo­po­li­ti­niai pa­dė­čiai. Pa­sta­ruo­ju me­tu dė­me­sys mi­nė­tai te­mai vėl iš­au­go. Tai pir­miau­siai yra su­si­ję su tuo, jog Mask­va stai­ga pri­si­mi­nė, jog po­pie­riu­je eg­zis­tuo­ja va­di­na­mo­ji Są­jun­gi­nė vals­ty­bė. Pa­na­šu, kad Krem­liu­je nu­spręs­ta šį pro­jek­tą at­gai­vin­ti ir pa­nau­do­ti sa­vo in­te­re­sams.

Baltarusija yra Lietuvos kaimynė, o tai reiškia, kad šios šalies stabilumas ir nepriklausomybė yra svarbūs ir mūsų geopolitinei padėčiai. Pastaruoju metu dėmesys minėtai temai vėl išaugo. Tai pirmiausia yra susiję su tuo, kad Maskva staiga prisiminė, jog popieriuje egzistuoja vadinamoji sąjunginė valstybė. Atrodo, kad Kremliuje nuspręsta šį projektą atgaivinti ir panaudoti savo interesams. Apie pavojų Baltarusijos suverenumui ir nepriklausomybei kalbama jau seniai. Ši tema iškilo tada, kai Rusija užgrobė Krymą. Baltarusija deklaruoja esanti Rusijos sąjungininkė, tačiau tai daro ją labiau pažeidžiamą. Be to, Minskas iš esmės susilaikė nuo Rusijos geopolitinių avantiūrų palaikymo, o tai rodo, jog Baltarusijai egzistuojantį pavojų irgi supranta.

Baltarusija gali tapti lengvu Kremliaus grobiu net dėl kelių priežasčių. Pirmiausia verta paminėti ekonominę šios šalies priklausomybę nuo Rusijos. Aliaksandras Lukašenka – „nepakeičiamas“ Baltarusijos lyderis nuo 1994 metų – visą laiką orientavo šalies ekonomiką į Rytų kaimynę. Vėlesni bandymai „diversifikuoti rinką“ buvo labiau parodomojo pobūdžio (pavyzdžiui, idėja eksportuoti naftą iš Venesuelos) ir pirmiausia buvo skirti Maskvai šantažuoti.

Didelė problema yra ir tai, kad moderni Baltarusija neturi tapatybinio imuniteto. Galima pradėti nuo to, kad baltarusių kalba šioje valstybėje yra podukros vietoje. Vargu ar šią situaciją galima būtų greitai pakeisti net labai panorėjus. Atitinkamai nėra susiformavęs ir stiprus kultūrinis pagrindas, kuris Baltarusijos gyventojų galvose atskirtų jų valstybę nuo Rusijos. Čia esminę atsakomybę irgi turėtų prisiimti A. Lukašenka ir jo režimas. Galiausiai, 2014 metų vasarą atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, jog tik 14,2 proc. Baltarusijos gyventojų yra pasiryžę ginti savo valstybę su ginklu rankoje. O 47,7 proc. apklaustųjų kaimyninės šalies gyventojų, jeigu Rusija nuspręstų užimti šią valstybę, būtų linkę tyliai prisitaikyti.

Belieka konstatuoti, jog Baltarusija pateko į savo valdančiojo režimo spąstus. Autoritarinėje valstybėje sunku kalbėti apie realų režimo palaikymą, kuris dažniausiai vaizduojamas dirbtinai. Autoritarizmas taip pat skatina pilietinį pasyvumą, nes valstybė pati viskuo rūpinasi bei įtariai žiūri į visokias žmonių iniciatyvas. Yra ir dar vienas aspektas – tikri Baltarusijos patriotai vargu ar stos ginti A. Lukašenkos. Tačiau čia kyla kita problema – kaip atsieti režimą nuo valstybės? Kur yra ta riba? Galima pasakyti, kad tragiškiausio scenarijaus atveju tikras baltarusis susiduria su dviguba dilema – kaip apginti Baltarusiją ir nuo Maskvos, ir nuo A. Lukašenkos? Arba – kurią iš dviejų blogybių pasirinkti?

Kita vertus, Rusijai net nereikia karinės intervencijos norint „paimti“ Baltarusiją. Tai rodo ir Kremliaus baltarusiško politikos vektoriaus suaktyvėjimas. Galima priminti, kad XX amžiaus pabaigoje pats A. Lukašenka aktyviai palaikė sąjunginės valstybės idėją. Manoma, kad jis tikėjosi, jog, konkuruodamas su nepopuliariu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, galėtų pretenduoti į sąjunginės valstybės vadovo postą. Kai Rusijoje į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, A. Lukašenkos entuziazmas sąjunginės valstybės atžvilgiu akimirksniu išgaravo. Šiandien V. Putinas gali savotiškai „grąžinti“ A. Lukašenkai 20 metų senumo idėją, tik dabar į sąjunginės valstybės vadovo postą pretenduotų dabartinės Rusijos prezidentas.

Kai kurie ekspertai anksčiau minėtą scenarijų vertina gana skeptiškai, tačiau aš jo neatmesčiau. Galiausiai, Rusija irgi yra autoritarinė valstybė. Kalbama, kad po 2024 metų V. Putinas gali pasitraukti „į pensiją“, užleidęs savo vietą kokiam nors paveldėtojui iš artimiausio žmonių rato. Tačiau autoritariniai lyderiai beveik niekada neišeina į „užtarnautą poilsį“. Autoritarinius lyderius persekioja baimė, kad užtenka paleisti valdžią iš rankų ir tave suvalgys priešai arba net vakarykščiai bendražygiai. Sąjunginės valstybės (arba atnaujintos Rusijos Federacijos, jeigu Baltarusija bus tiesiog prijungta prie Rusijos) vadovo pozicija gana legitimus būdas V. Putinui likti valdžioje.

Vargu ar kas nors galėtų arba norėtų „išgelbėti eilinį Lukašenką“. Vakarų akyse jis, kaip ir anksčiau, yra „paskutinis Europos diktatorius“. Baltarusija ilgą laiką pati, savo noru buvo izoliuota nuo Vakarų pasaulio. Kitaip sakant, niekas A. Lukašenkos neužtars. Kremlius irgi tai žino ir supranta. Kalbant paprasčiau, situacija, kurioje atsidūrė dabartinė Baltarusija, yra tiesiog nepavydėtina. Logiškai mąstant, labai mažai kas ją saugo nuo išnykimo iš Europos žemėlapio. Tenka pripažinti, kad tai pirmiausia yra šios šalies valdžios autoritarinių žaidimų kaina. Kaip ir minėta, potencialus Baltarusijos užgrobimas apsunkintų tiek Lietuvos, tiek viso Baltijos valstybių regiono padėtį. Apie tokio galimo scenarijaus pasekmes reikėtų pradėti galvoti jau dabar. Žinoma, smagu būtų, kad minėtas scenarijus netaptų realybe, tačiau rengtis reikėtų blogiausiam.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius