Ar įmanoma laimėti „Euroviziją“?

„Eurovizija“ rengiama nuo 1956-ųjų, jau yra per 60 jos laimėtojų, šiemet ji sulaukė per 200 mln. žiūrovų. Visa tai – statistika, kuri pati savaime nieko nesako.

Į akis krinta keli „Eurovizijos“ bruožai. Pirma, iš daugybės laimėtojų vien ABBA ir Celine Dion padarė tarptautinę karjerą. Visi kiti laimėtojai kratėsi užgriuvusios šlovės kaip velnias kryžiaus. 99 proc. nugalėtojų lemtis (ar pasirinkimas) – sprukti kuo toliau nuo viso to šurmulio, vadinamo muzikos industrija. Lietuvoje padėtis panaši. Kasmetinių nacionalinių konkursų laimėtojus žino nebent statistikos rinkėjas. Nenuleisdamas rankų darbuojasi tik Ovidijus Vyšniauskas, „Eurovizijoje“ pelnęs paskutinę vietą. Dar viešumoje pasirodo Aistė Smilgevičiūtė, su grupe „Skylė“ demonstruojanti muzikinę brandą. „LT United“, kaip vienkartinis reiškinys, patvirtina šią taisyklę – po pasiekto rekordo grupė niekam nebuvo reikalinga. Beje, O. Vyšniausko išrinkimas buvo nevisiškai „demokratiškas“ – apie tai dar pakalbėsiu.

Kas beprisimena visas tas lizas, izabeles, fridas, danas, nikoles, šarlotes ir daugybę kitų kadaise buvusių mielų jaunuolių, laimėjusių šį konkursą? Ir priešingai, „Eurovizijoje“ nepamatysime atlikėjų iš vadinamojo muzikos industrijos A sąrašo. Minėtieji ABBA ir Celine Dion į šį sąrašą pakliuvo po „Eurovizijos“, bet ne ji prie to prisidėjo. Tai galima paaiškinti dvejopai: A sąrašo atlikėjai nenori gadinti savo reputacijos abejotina „Eurovizijos“ šlove arba jie bijo čia „susimauti“. Gali būti ir kombinuotas paaiškinimas.

Antra, nors daug kalbama apie „eurovizinį formatą“, dažniausiai laimi kaip tik „neeurovizinės“ dainos. Laimi apkūnioji Netta, transvestitė (-as) Conchita Wurst, triukšmadariai „Lordi“, smuiko virtuozas Aleksandras Rybakas, „senukai“ broliai Olsenai ir pan. Kitaip tariant, laimi keisti, patrakę, pamišę tipai. Čia ryškėja dvi prieštaringos tendencijos. Pirmoji – susidarė supanašėjusių ir suvienodėjusių dainų pasiūla ir (kas paneigs?) paklausa. Antroji – konkursą laimi išskirtinės, taigi „neeurovizinės“ dainos, nebent tokių nebūtų. Problema yra tai, kad patrakėliai dažniausiai neprasibrauna pro įvairių komisijų ir ekspertų filtrą.

Beprotiškumo ir meniškumo sąsajos – atskira tema, plėtojama mąstytojų, pradedant Arthuru Schopenhaueriu. Čia užteks trijų pavyzdžių iš muzikos, kino ir literatūros istorijos. Grupė „The Beatles“ iš pradžių buvo atstumta įrašų kompanijų motyvuojant, kad gitarų muzikos niekas nebeklauso, George’ui W. Lucasui nepavyko prikalbinti kino kompanijų statyti jo „Žvaigždžių“ karus, nes esą fantastikos niekas nebežiūri, o Joanne K. Rowling vargiai rado leidėją, nes žinovai nesusidomėjo kažkokiu Hariu Poteriu. Komisijų ir ekspertų užduotis – pamatuoti tipine liniuote, kuri niekaip netinka išsišokėliams, nes jų liniuotės mastelis sudarytas pagal statistinius atvejus.

Siekiant visa tai paaiškinti, atkreiptinas dėmesys į du dalykus. Pirma, „Eurovizija“ – televizijos konkursas, t. y. ilgiausiai gyvuojanti televizijos programa. Antra, jos laimėtojai renkami balsuojant. Tiesą sakant, viena ir kita yra susiję. Čia turime prisiminti reitingų kompleksą, būdingą televizijos produkcijai: mūsų geismus formuoja tai, kas rodoma, o rodoma tai, ko publika geidžia. Atrodo, matymas ir mąstymas eliminuoja bet kokį patrakėliškumą televizijoje, kurioje bet kokia programa kasdien „užklojama“ vis nauja, bet panašia programa. Šio suvienodėjimo rezultatas – supanašėjusios komercinės (ir nekomercinės) televizijos. Televizijoje balsuojame už tas pirmenybes, kurias ji ir suformuoja. „Eurovizija“ puikiai iliustruoja šį fenomeną, kurį prieš kelis dešimtmečius apmąstė prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu. Ar tai demokratiška? Prisimenant „demokratijos“ (minios valdžios) žodžio kilmę, tai perdėm demokratiška.

Kitaip tariant, „Eurovizija“ – muzikinės demagogijos kalvė tiek dėl televizinės aplinkos, tiek dėl balsavimo mašinos, kuri štampuoja tipinę produkciją. Televizija yra tai, kas įgyvendino Herberto Marcuse’o, Maxo Horkheimerio ir Theodoro Adorno būgštavimus dėl suniveliuotos kultūros masinės (demokratinės) kultūros sąlygomis. Galima pasakyti daugiau: kultūra „sutelevizinama“, t. y. kūriniai (ne tik televizijos) tampa vienadieniai, o ir jie iškyla tik tada, kai tenkina reitingų kompleksą. Tiesa, tai, kad „Eurovizijoje“ balsus teikia šalys, o ne tiesiog žiūrovai, liudija apie tam tikrus nuostatų ypatumus (pavyzdžiui, solidarumą kaimynų atžvilgiu). Vis dėlto kaip vertinti patrakėliškumą, kuris skina laurus „Eurovizijoje“ ir kituose „medijuotos“ kultūros kanaluose? Dvejopai: kaip naujybės imitavimą arba kaip suvienodėjimo išlygą, reikalingą pačiai sistemai. Galima ir jų kombinacija.

Pastaraisiais metais įvesta komisijos institucija – taip pat išlyga, būtent – demokratijos. Mintis tokia: minia buka, vadinasi, turi būti suformuotos žinovų komisijos, kurios padėtų kontroliuoti liulančią masę, drauge formuodamos minios nuostatas. Kitaip tariant, įvedama pagerinta, „reguliuojama“ demokratija. Panašiai Lietuvos demokratiją reguliuoja didelės ir turtingos kompanijos – tai neseniai paaiškėjo aiškinantis politikų ir verslininkų ryšius. Vis dėlto ši „Eurovizija“ parodė, kad įvairių šalių komisijos turi mažai ką bendra – jos balsavo labai skirtingai. Jei taip, žinovams vargiai pavyksta perkelti atsakomybę už meninį skonį (arba jo nebuvimą). Klausimas čia platesnis: ar demokratijai reikia išlygų ir reguliavimo? Ar demokratijos gali būti per daug? Ar demokratijos perviršis yra tai, kas mus smukdo suvidutinėjusios ir suvienodėjusios kultūros pelkėje? Ką reiškia kultūrinė revoliucija – kultūrinio elito eliminavimą ar, priešingai, platesnes galimybes iškilti išskirtinei, patrakėliškai kultūrai?

Konkursą laimi išskirtinės, taigi „neeurovizinės“ dainos, nebent tokių nebūtų.

„Eurovizija“ lygintina su olimpiada. Gauni medalį – keliauk į užtarnautą poilsį. Beje, antikinėse graikų olimpiadose buvo ir muzikos bei poezijos rungtys. Nebuvo nieko ilgaamžiškesnio už beveik tūkstantį metų trukusias olimpiadas ir nieko trumpalaikiškesnio už jų laimėtojų vardus. „Eurovizija“ – muzikinis sportas publikos geidžiama forma. Ko verta tokia pergalė?

Pabaigoje – žemiškesni klausimai. Ką byloja Lietuvos užimtos vietos – 42-oji ir aukščiausia 6-oji – apie mūsų muzikos industriją ir jos tarptautiškumą? Ar dainavimas lietuviškai reiškia mažesnę auditoriją? Dažnai būna priešingai. Amberlife turėjo atvirsti Edgaru Lubiu, kad susirinktų klausytojų auditoriją. Dažnai dainininko anglų kalba – tai, kas jį „pakabina“ tarp Lietuvos ir tarptautinės scenos vakuume be klausytojų.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas