Ar galima niokoti nuniokotą kultūrą?

„Kultūra kaip sektorius per tuos 26 metus buvo taip nuniokotas, kad mes stovime nulinėje pozicijoje...“ – bemaž prieš metus radijo eteryje pareiškė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir, atsiraitojusi rankoves, ėmėsi kultūros „atstatymo“ darbų. Tačiau jie kuo toliau, tuo labiau panėšėja į pasakos „Karalius nuogas“ kalbas veikėjų, kurie, norėdami įsiteikti savo valdovui, visiems skelbė, koks gražus jo apdaras, nors šis prieš tautą stojo nuogut nuogutėlis...

Ko gero, pasakos įkvėpti tokiu pat principu veikė ir įvairaus rango ministrės patarėjai, įtikinę vadovę jos neklystamumu, kūrę neįtikimo įžūlumo planus, numatę panaikinti ir pakeisti viską, kas per tuos 26 metus ir taip buvo nuniokota. Tiesa, ministerijos šeimininkė, prispausta faktų, stoiškai neigia tokio plano perspektyvą, nors tai kaip vieną galimų variantų pati patvirtino egzistuojant.

Pripažinus dokumentų (Kultūros ministerijos pareigūnų kompiuteriuose esantys darbiniai dokumentai yra dokumentai) egzistavimą, apkaltinti juos paviešinusį Seimo narį netikrų naujienų generavimu mažų mažiausiai nekorektiška. Kita vertus, toks ministrės puolamosios gynybos metodas nėra naujas, o jos korektiško elgesio liudininkų vis rečiau tenka sutikti.

Na, bet atmetu asmeniškumus ir Vyriausybės narei nederamą retoriką priimu kaip mano politinės veiklos įvertinimą: ministrės desperatiškai taikomas metodas apkaltinti ne galbūt nusikalstamą veiką planuojančius veikėjus, o tuos planus paviešinusį asmenį, tik dar kartą parodo jos tikras intencijas ir supratimą apie ištikimybę priesaikai. Kita vertus, ginti savo politinės komandos narių kailį – visiškai suprantama pozicija tų komandos narių, tiesa, jau palikusių tarnybą, atžvilgiu. Tačiau garbingumo sąvoka nėra vartotina kalbant apie kultūros įstaigose sukeltą dirbančių ir kuriančių žmonių sąmyšį. Beje, ministrė teigia, jog sąmyšį kelia tie, kurie viešina tuos „Pamišėlio užrašų“ žanrą primenančius tekstus, atsiradusius ir tebeegzistuojančius tų tekstų kūrėjų galvose bei dokumentuose...

Kad ir kaip ten būtų, po pusantrų metų Kultūros ministerijos veikimo nieko neveikiant, o tik nuolat gąsdinant, kiršinant ir sąmoningai vengiant dialogo su kultūros bendruomene, vis mažiau lieka vilčių sulaukti pozityvių veiksmų. Juolab jog ir tuos veiksmus generuojančių žmonių ministerijoje vis mažėja. Prisiminkime pačios Kultūros ministerijos reorganizavimo ir optimizavimo istoriją, kai ministrė, išdalijusi atleidimo lapelius, visą pusmetį kėlė ministerijoje psichologinę įtampą. „Pertvarkos“ finalas, kai darbo neteko vienas vairuotojas, viena sekretorė ir viena valytoja, parodė, kad šeši mėnesiai įtampos, kurios neatlaikę paliko įstaigą apie 30 profesionaliausių darbuotojų, galbūt ir buvo pagrindinis tikslas… Tad nuo šiol, ko gero, vien lojalumas, o ne kompetencija tampa pagrindiniu atrankos kriterijumi?

Valstybinių kultūros įstaigų tinklo pertvarkos planas, kuris neva buvo tik „darbinis“ dokumentas ir kurio saugumu ministrė nesugebėjo pasirūpinti, tikriausiai taip pat skirtas ne realiai pertvarkai vykdyti, o lojalumui išbandyti. Iš tiesų gal tik beprotis ar visiškas niekšas galėtų duoti įsakymą panaikinti Lietuvos valstybinį simfoninį ar kitus dešimtmečiais kurtus ir brandintus orkestrus, teatrus, kitas įstaigas, kurių meninė kokybė ir branda vis dar leidžia kvėpuoti Lietuvos kultūrai.

Tačiau kaip vėzdą, kuriuo būtų galima mojuoti nelojaliems, t. y. mąstantiems, įstaigų vadovams, tokį „nekaltą“ planelį visai neblogai būtų panaudoti!

O kad ta atsakomybė neužgultų gležnų ir nepatyrusių kultūros ministrės pečių bei palengvintų ir šiaip nepersistengiančių komandos narių naštą, ES struktūrinių fondų lėšomis (nei daug, nei mažai – už 44 950 eurų) užsakytas tyrimas, kuris galbūt taps pagrindiniu dokumentu rengiant tiek Lietuvos kultūros strategiją (beje, ji jau turėjo būti patvirtinta), tiek Kultūros politikos pagrindų įstatymą (jis turėjo būti priimtas dar pernai žiemą), tiek projektuojant kultūros srities įstaigų finansavimo teisinės aplinkos atnaujinimo ir kultūros bei meno įstaigų tinklo pertvarką. Apie ją išsamiai papasakota minėtame „darbiniame“ dokumente, kurio nepaneigia, bet kratosi ministrė.

Ginti politinės komandos narių kailį – visiškai suprantama pozicija.

Nerimą kelia tik faktas, kad viešą konkursą, kurio sąlygas ir užduotis suformulavo Kultūros ministerija (kas galėtų paneigti, jog tų užduočių pagrindu netapo tas „darbinis“ dokumentas?), laimėjo įstaiga, įdarbinusi vos vieną darbuotoją, samdanti du ekspertus-subtiekėjus, turinti visiškai minimalią patirtį ir apyvartą, tad net nėra PVM mokėtoja. Būtent dėl to jai nesunkiai sekasi nukonkuruojanti kitus galimus ekspertus.

Ir tai tik vienas lašelis drumstoje Kultūros ministerijos prižiūrimoje jūroje, kurios gelmėse kuo toliau, tuo giliau skęsta paskutinės viltys, kad ši ministerija pradės vykdyti Vyriausybės numatytą programą. Joje, be kita ko, numatyta prievolė visus veiksmus ir planus derinti su kultūros bendruomene bei jos deleguotomis struktūromis, kurių naikinimas taip pat yra ne tik ministerijos pareigūnų galvose, bet ir jų kompiuteriuose. O gal tai taip pat tėra „darbiniai“ dokumentai, skirti kultūros žmonių budrumui patikrinti? Juk nelauksime, kol kas nors niokos ir taip nuniokotą kultūrą.

Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo TS-LKD frakcijos ir Kultūros komiteto narys