Ar feisbukinė Lietuva – stipri valstybė?
Li­kus ke­lioms die­noms iki pre­zi­den­to rin­ki­mų Ru­si­jo­je, mū­sų ša­ly­je įvy­ko reikš­min­gas ren­gi­nys – mi­tin­gas prie Sei­mo. Sa­vo svar­ba jis nu­stel­bė žlu­gu­sią par­la­men­ta­ro ap­kal­tą. Ši ak­ci­ja ro­do pi­lie­ti­nio gy­ve­ni­mo si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je di­de­lių iš­orės iš­šū­kių aki­vaiz­do­je.

Į mitingą prie Seimo susirinko apie 6 tūkst. žmonių, nors apie jį skelbė ne tik socialiniai tinklai, bet ir visa šalies žiniasklaida. Feisbuke užsiregistravo apie 30 tūkst. dalyvių, tačiau nemažai žmonių aiškino, kad ateis ir be registracijos.

2017 metais gyvenamąją vietą Vilniuje deklaravo 553 tūkst. žmonių. O kur dar miesto svečiai? Taigi į pilietinį mitingą atėjo tik apie 1 proc. žmonių. Ar toks ir yra pilietinis aktyvumas?

Reikia pripažinti, kad ir negausūs (palyginti su Sąjūdžio laikais ar kitų šalių patirtimi) mitingai – retas reiškinys mūsų gyvenime. Ankstesnė daugiau žmonių sutraukusi pilietinė akcija prie Seimo vyko 2012 metais.

Vis dėlto praėjusią savaitę dažniausiai prisiminta kita akcija prie parlamento – 2009 metų sausio 16 dienos. Po šios akcijos daugelio Lietuvos žmonių atmintyje liko tik dužę Seimo langai.

Nuo tos dienos Seimas tapo labiausiai nuo šalies piliečių nutolusia valstybės institucija, nors kažin ar pagal vieno renginio pasekmes demokratinėje, teisinėje valstybėje visą aikštę prie aukščiausiosios valdžios rūmų galima paskelbti draudžiama vieta didesnėms protesto akcijoms rengti. Dabar protestuoti leidžiama tik šios aikštės pakraštyje, ir dalyvių turi būti tiek, kad jie ten sutilptų.

O labiau protestuoti, išsakyti požiūrį į tai, kas vyksta valstybėje, siūloma kur nors laukuose prie „Siemens“ arenos, šiukšlinoje erdvėje prie apleistų Sporto rūmų, Kalnų parke ar purvynu pavasarį tampančioje automobilių stovėjimo aikštelėje už Seimo.

Valdžia pasiekė tikslą – gyventi, kai nevyksta didesnių mitingų, jai ramiau. Pilietinės protesto akcijos tapo konstitucine teise popieriuje. Ir tai įvyko šalyje, kuri garsėjo didžiuliais Sąjūdžio mitingais.

Kad tai taptų labai reta protestų prieš valdžios daromas negeroves forma, nuspręsta dar ir pamokyti 2012 metų kovo mėnesį vykusios akcijos organizatorius, nors tarp jos rengėjų buvo Sąjūdžio pradininkai – Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis ir aš. Du iš jų – Nepriklausomybės Akto signatarai.

Pasirinkus šūkį „Už teisingumą“ tada reikalauta valdžios ir teisėsaugos atsakomybės dėl politinės korupcijos bylų, bet paaiškėjo, kad to Lietuvoje negalima daryti. Mitingo rengėjai atsidūrė teisme. Teisėja paskelbė išteisinamąjį nuosprendį ir, matyt, užkirto kelią tolesnei savo karjerai, priešingai nei tie, kurie sąmoningai siekė teismo.

Akcija „Už teisingumą“ buvo įmurdyta į purvą, suplakta su Garliavos įvykiais. Į aikštę buvo atnešti keisti plakatai, jų turinį negailestingai kritikavo dalis politikos apžvalgininkų.

Praėjusios savaitės mitingo rengėjai nuo panašių dalykų buvo apsaugoti. Politikai jį palaikė, teisėsauga negąsdino provokacijomis, negrasino, kad gali panaudoti gumines lazdas. Lieka klausimas, kodėl šį kartą viskas kitaip. Mitingo rengėjams atsivėrė televizija, radijas, naujienų portalai. Finansinę paramą jam liudijo ir ekranas aikštėje. 2012 metų mitingo organizatoriai patys mokėjo už reklamą žiniasklaidoje ir visa kita.

Lietuva iš pilietinio Sąjūdžio laikais aktyvaus krašto tapo labiau feisbukinio aktyvumo šalimi. Kritikuoti feisbuke – patogiau.

Vis dėlto, nepaisydami įbauginimo atmosferos, ribotų galimybių skleisti informaciją, 2012 metų kovą prie Seimo susirinko per 5 tūkst. žmonių. Kaip ir dabar. Ką tai rodo?

Lietuva iš pilietinio Sąjūdžio laikais aktyvaus krašto tapo labiau feisbukinio aktyvumo šalimi. Kritikuoti feisbuke – patogiau.

Socialiniai tinklai yra ir patogi erdvė bendrauti žmonėms, dalytis informacija. Bet jei kalbėsime apie pilietines akcijas, socialiniai tinklai gali veikti ir kaip drenažo vamzdis arba garo nuleidimo priemonė. Ten kiek nori gali rašyti, kad padarysi viena ar kita, atvyksi į kokį nors renginį kritikuoti negerovių, bet į realų gyvenimą tai išsiveržia mažai.

Feisbukas slepia ir tai, kad žmonės palieka savo šalį. Kai kas nors diskutuoja, kas vyksta mūsų krašte, nelabai aišku, ar tas žmogus Lietuvoje, ar yra emigravęs.

2012 metų mitingo organizatorių ir kitų Sąjūdžio pradininkų šiandien mažai matyti ir realioje viešojoje erdvėje. Vieni jau pasitraukė anapilin (R. Ozolas), kiti nemato prasmės kakta daužyti sistemą, kuri dabar apsigobė patriotizmo skraiste, todėl yra sunkiau įveikiama nei sovietinė. Dar kiti užsiėmė praktiniais darbais Lietuvoje ar užsienyje šalies labui.

Feisbukinės Lietuvos pašonėje praėjusį savaitgalį į aukščiausiąją kėdę Kremliuje vėl atsisėdo žmogus, grasinantis aplink esančiam pasauliui. Ar šalis, kurioje pilietinis aktyvumas yra toks menkas, būtų

pajėgi priimti tokį iššūkį, jeigu reikėtų mobilizuoti pastangas realiame gyvenime? Matyt, visi turime apie ką pamąstyti.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas