Apverstinė tikrovė
„Ne­beužt­venk­si upės bė­gi­mo / No­rint sau ei­tų ji pa­ma­žu“ – vil­tin­gai ra­šė Mai­ro­nis, kur­da­mas sa­vo at­gims­tan­čios tė­vy­nės vi­zi­ją.Šian­dien du kar­tus at­gi­mu­si tė­vy­nė ne­tu­ri nei to­kio poe­to bal­so, nei to­kio lais­vės troš­ki­mo. Tu­rim daug lais­vių ir daug vi­zi­jų, bu­rian­čių žmo­nes į at­ski­ras skir­tin­gais in­te­re­sais ir min­ti­mis gy­ve­nan­čių­jų gru­pes. Tiek skir­tin­gai, kad ne­įma­no­ma jų su­vie­ny­ti. Su­sis­kai­dy­mas at­sis­pin­dė­jo ir Lie­tu­vos šimt­me­čio mi­nė­ji­mo ren­gi­niuo­se.

Net ir prieš tai įvykęs Sąjūdžio priešaušrio – 1987 metų rugpjūčio 23 d. Laisvės lygos sukviesto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėjimas neapsiėjo be ekscesų.

Mūsų namo kaimynas (beje, jau apsiskelbęs dabar siekti Lietuvos prezidento karūnos), su žmona mėgstantys sambūriuose kalbinti ir filmuoti žmones, šiuokart kalbino Petrą Gražulį. Atpylęs savo maldelę apie Lietuvos Prezidentę ir kitas Europos Sąjungos blogybes P. Gražulis nukeliavo arčiau Adomo Mickevičiaus, įsispraudė prie Nijolės Sadūnaitės, pasiruošęs viešai tarti savo žodį. Negavęs mikrofono, per iš rankų gautą megafoną bandė tęsti mitingą. Įdomu tai, kad megafoną parūpino Vilius Kavaliauskas. Tas pats... Šiandien tremtinius ir politinius kalinius užbūręs Vyčio skulptūros Lukiškių aikštėje „statytojas“.

Tas minėjimas įvykio, tokio skaidraus ir švento, paliko sugadintos, supurvintos šventės prisiminimą. Sumaištį sukėlusio Seimo daugelio kadencijų juokdario pasirodymas gali atrodyti eiliniu akibrokštu, tačiau jis liudijo bendrą panoramą, kažin kokią nerealią vizualizaciją spektaklio, kurio atstovais ir žiūrovais tampame mes patys. Visi! Minčių, idėjų ir veiksmų stygius, visuotinis bejėgiškumas, tvyrantis ore, kuriame lyg vaiduokliai šmėkščioja žyniais ir pranašiais apsimetę aktyvistai, žinantys, ko reikia tautai.

O buvome susirinkę prisiminti žmones, pirmą kartą viešai prabilusius apie Lietuvos okupaciją. Kokią stiprią dvasią turėjo šie žmonės, nelaikę savęs didvyriais. Tiesiog jie gyveno savo tiesa ir ją spinduliavo. Galime dėkoti saugumiečiams, juos nufilmavusiems.

Taip ir stovi akyse šviesus gražaus jaunuolio veidas, ant baltų marškinukų prisisegusio ženklą su žodžiais „Freedom for Lithuania“, ir žurnalistui į klausimą „Ar tai reiškia laisvę Lietuvai?“ su šypsena atsakantis: „Taip, jūs teisingai perskaitėte“. Tas jaunuolis, dabar kunigas Julius Sasnauskas, toks pat šviesus, tik su tamsiu vienuolio abitu stovėjo nuošaly, ramiai stebėdamas susirinkusius.

Apie tai, kas nutiko su mūsų visuomene, apie šventų dalykų devalvaciją Julius Sasnauskas yra rašęs Bernardinai.lt tinklalapyje. 2010 m. birželio 13 d. straipsnio „Be gedulo ir be vilties“ dalį radau tarp savo popierių. Nesenstantys tiesos žodžiai.

Žinau, kas nors dar gali pacituoti Jėzaus Kalno pamokslo priesakus nesipriešinti blogiui, atleisti, mylėti priešus ir melstis už persekiotojus: [...] „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Visai nesinori šaipytis ar išsisukinėti, tai tikrai šventi žodžiai, nors, beje, atitinkamas šventraščio citatas atitinkamomis progomis mėgo ir KGB tardytojai. Tačiau Evangelija šioje vietoje jau įvykdyta. Kairysis skruostas jau buvo atsuktas, kai Sąjūdžio mitinguose niekas nepuolė reikalauti, kad prieš lipdamas į tribūną atliktum viešą išpažintį. Priešų meilės ir atleidimo savo persekiotojams nukentėjusiųjų pusėje mačiau daugiau negu galėtum tikėtis po to, ką išgirsti iš jų lūpų. Toliau nėra kur eiti. Toliau reikia arba visos tiesos, arba užmaršties. [...]

Nedaug jau liko tokių, bet liko genealogija, liko jų šeimos ir palikuonys, kurie iš to sovietinio gerbūvio, iš kolūkio pirmininkų ir tarybinių ūkių direktorių gerbūvio per investicinių, vadinamų baltųjų, čekių politiką sukaupė sau kapitalą startinėms kunigaikščių ir kunigaikštukų pozicijoms susikurti.

Galėčiau palikti anuos baisius metus Dievo, ne žmonių vertinimui ir nuosprendžiui. Bet jeigu rengiami oficialūs minėjimai, jeigu lipama į tribūnas, jeigu skaičiuojami išvežtieji ir nužudytieji, tuomet tebūna birželio 14-ąją viešai pasakyta, kas buvo laisvės ir tiesos pusėje, o kas tarnavo prievartai. Vėliavas kabiname ne dangaus angelams ir Viešpačiui. Sau, savo gedului ir vilčiai. [...] Vėliavos ir kalbos reikalingos čia. Kaip ženklas, kad tikime tiesą ir teisingumą, tegul ir žmogišką, ribotą, tačiau būtiną žmonių bendruomenei ir jos bendram gėriui kurti. Priešingu atveju ir toliau draskysis dvi Lietuvos, perskirtos aną birželį. Taškas šioje istorijoje dar nepadėtas, kad galėtum apsiverkti iš džiaugsmo, jog esame viena.“

Juo labiau ne viena šiandien. Tiesos ir melo susipynęs kamuolys rieda vis didesniu pagreičiu. Nes artėja nauji rinkimai ir per kitų galvas lipantys į viršų tautos ir Lietuvos žemės „gelbėtojai“ lenda iš visų pašalių.

Kaip čia dabar atskirsi, kas tie, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos likimas, nuo apsišaukėlių, kurie taip pat jaučiasi esą tikraisiais. Lakmuso popierėlis čia būtų pats jų gyvenimas, veikla per visą atkurtos Nepriklausomybės laiką, ir tai, kaip jie mato, kas liko jų atmintyje iš Kovo vienuoliktosios ir Sausio tryliktosios dienų.

Galime kalbėti apie viešai matomus žmones – į ką išvirto ne vienas Sąjūdžio ir buvęs komjaunimo aktyvistas ar prokuroras, bet ar atpažįstame tyliuosius sovietinės sistemos ištikimus sraigtelius, kuriems „tada buvo gerai“. Nedaug jau liko tokių, bet liko genealogija, liko jų šeimos ir palikuonys, kurie iš to sovietinio gerbūvio, iš kolūkio pirmininkų ir tarybinių ūkių direktorių gerbūvio per investicinių, vadinamų baltųjų, čekių politiką sukaupė sau kapitalą startinėms kunigaikščių ir kunigaikštukų pozicijoms susikurti.

Komedija! Milijonierius, turtingiausias valstybės latifundininkas, tampa politiku, ginančiu „apačių interesus“.

Atpažinimo ženklų buvo matyti ir minint Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimo trisdešimtmetį. 1988 metų birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje užgimusi, tada dar Persitvarkymo sąjūdžiu vadinama organizacija, kaip ir prieš šimtmetį, 1917 metais išrinkta Lietuvos Taryba, tapo lemtingu posūkiu tautos gyvenime. Gniūžtė, paleista nuo kalno, išaugo į visaapimančią sniego laviną, nešančią ir džiaugsmą, ir baimę.

Į Seimo salę sukviestame to trisdešimtmečio minėjime Vytautas Radžvilas pabrėžė, jog svarbiausia buvo tai, kad tuomet Sąjūdžio dėka Lietuva tapo politine tauta. Sakyčiau, ji suprato vėl galinti tokia būti. Užpustyto ir vandeniu užpilto laužo pelenai vis dar ruseno. Reikėjo stipraus vėjo gūsio, kad prasimuštų ugnis – beliko tik ją kurstyti ir saugoti, kad neužgestų.

30-mečiui skirtame Seimo posėdyje prisiminta pasišventimo Sąjūdžiui simboliu tapusi Angonita Rupšytė, kurią vainiku apdovanojo Arvydas Juozaitis. Rimtai nuskambėjo Algirdo Kaušpėdo žodis, metaforiškai apibūdinęs kelią, kuriuo į šiandieną atėjome ir ką atsinešėme. Tai gal ir viskas, kas liko atmintyje iš to trisdešimtmečio jubiliejaus paminėjimo ir jo atgarsių spaudoje. Visa kita – toks nostalgiškas užmirštų nuoskaudų vardijimas, variacijos Arvydo Juozaičio „Istorinės klaidos“ tema – ne tie ir ne taip nuvedė Sąjūdį, kas kūrė, o kas atsirado priekyje ir t. t. Lyg būtų nebuvę Katedros aikštėje 1988 metų birželio 24 dienos mitinge, kurį pradėdamas Vytautas Landsbergis nukėlė nuo pjedestalo tuometinės valdžios, LKP atstovus, pakvietęs juos tapti tikrais Lietuvos žmonių atstovais. Minėjimo dieną LRT televizija parodė filmą „Vytautas Landsbergis – laisvės keliu“. Istoriniai kadrai priminė, kokios tai buvo dienos, kaip iškovota laisvė ir tapusi nepriklausoma Lietuva buvo pripažinta visateise tarptautinės bendruomenės nare. Kokias vertybes ir patirtį ji atsinešė sugrįždama į laisvąjį pasaulį.

Neužilgo po šio Sąjūdžio trisdešimtmečio paminėjimo Arvydas Juozaitis prabilo apie bendražygių balsus, raginančius jį dalyvauti Lietuvos Prezidento rinkimuose. Ir prasidėjo parašų rinkimo kampanija, kurios entuziazmas prasilenkė net su paprasčiausiu padorumu.

Kaip nebesistengtų parašų rinkėjai, vargu ar jie padės Arvydui Juozaičiui patraukti daug balsuotojų savo pusėn. Šiaip jau, tai tokia dūmų uždanga tas žaidimas. Kaip Eduardas Eigirdas rašė „Valstybėje“ (2018, Nr. 9) – „trolinti“ dešinės pakraipos kandidatus.

Jeigu vertindami Mariaus Ivaškevičius asmenybę negalime pamiršti jo romano „Žali“, tai kodėl turėtume pamiršti A. Juozaičio klystelius, kurių jis pats neišsižada.

Kad dūmai negraužtų akių, jie pasidažę tautinio atgimimo spalva. Neprisimenantys ar tiesiog nežinantys atgautos laisvės istorijos A. Juozaitį sutinka kaip legendinį Sąjūdžio pradininką. Ištikimas ir nuoseklus Algirdo Brazausko bendražygis jis nusižemino iki to, kad apsiėmė vadovauti Artūro Paulausko prezidentinei kampanijai. Išeikvotas devizas Nusipelnėme gyventi geriau dabar skambėtų kitaip – Nusipelnėme gyventi tautiškai ir savarankiškai, laisvi nuo Europos Sąjungos primetamos tvarkos.

Jeigu vertindami Mariaus Ivaškevičius asmenybę negalime pamiršti jo romano „Žali“, tai kodėl turėtume pamiršti A. Juozaičio klystelius, kurių jis pats neišsižada.

Ir štai, praskyręs dūmų uždangą, pasirodė linijinis kreiseris, apginkluotas visomis prezidentinės kovos patrankomis.

Pagal klasikinę viešųjų ryšių schemą Ministras Pirmininkas S. Skvernelis Rusnėje prie estakados statybos pareiškia kandidatuosiąs Lietuvos Prezidento rinkimuose. Jei laimėtų, būtų penkeriems metams uždėti antrankiai Lietuvai – p. Širinskienė ir Ramūnas Karbauskis šituo pasirūpintų. Baisu ir pagalvoti apie šitokią valdžios piramidę, kokios ir A. Brazauskui nepavyko surinkti. Tačiau politinių žingsnių schema atsikartoja. Dėl prezidento posto 1993 metais besirungdamas su Stasiu Lozoraičiu A. Brazauskas ėjo aukščiausias laikinai einančio Lietuvos Prezidento pareigas. Naudodamasis tuo postu ir kartu nepalikęs savo motininės partijos gretų, naudojosi partijos pagalba koordinuodamas kampanijos veiksmus, o kaip l. e. Prezidento pareigas naudojosi šia tribūna, akivaizdžiai pažeisdamas rinkimų kovos lygiateisiškumą. Ne vien tai lėmė A. Brazausko pergalę, lėmė rinkėjų masės dar gyvas sovietinis mentalitetas. Nejau ir 21 amžiuje, praėjus ketvirčiui amžiaus, tas mentalitetas nebus pasikeitęs?

Vytautas Narbutas yra gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas