Apie žurnalistinę tiesą ir tiesos politiką
Spau­da nuo­lat ape­liuo­ja į tie­są. Pa­brė­žia­ma skai­ty­to­jų tei­sė į ti­kras ži­nu­tes, o mū­sų gy­ve­ni­mas to­ta­li­ta­ri­nė­je vals­ty­bė­je sie­ja­mas su me­la­gin­ga pro­pa­gan­da. Nie­kur ne­bu­vo tiek me­lo, kiek lai­kraš­ty­je „Tie­sa“. Tai ver­čia su­si­mąs­ty­ti: ar tos me­di­jos, ku­rios la­biau­siai pre­ten­duo­ja į tie­są, yra me­la­gin­giau­sios.

Skandalai, susiję su paviešinta politikų, verslininkų ir žurnalistų komunikavimo medžiaga, kelia dvejopų klausimų. Pirma, ar nedorybių (klausimas – ką laikome nedorybėmis?) paviešinimas yra tiesą atskleidžiančiųjų misija? Antra, ar viešinimas (juk ne visų pokalbių klausomasi ir ne visi jie viešinami) nėra kovos dėl politinės galios būdas? Kitaip tariant, ar tiesos atskleidimas nėra politinės kovos aspektas? Ar tai, perfrazuojant Friedrichą Nietzshe, nebyloja apie „valią tiesai“?

Šie aspektai veda prie klausimų, kas yra tiesa ir kaip tiesą suvokia žurnalistai? Esmė tai, kad esama daug tiesų sampratų: klasikinė, akivaizdumo, dermės, pragmatinė ir kitos. Klasikinė (Platono ir Aristotelio) tiesa numano minties (logikos) ir daikto (tikrovės) atitikimą. Čia neaišku, kaip galima lyginti mintį ir daiktą. Pasak akivaizdumo sampratos, teisinga tai, kas akivaizdu. O kaip Saulės, besisukančios aplink Žemę, atveju? Juk tai akivaizdu. Akivaizdu ir tai, kas skandalingai iškyla mūsų reikalų aikštėje. Dermės teorija sako, kad teisinga neprieštaringa mintis. Čia kyla pagunda priskirti pasauliui mūsų minčių logiką. Panašiai galima kalbėti apie medijų pasaulį, kuriame medijos tenkina publikos poreikius ir drauge formuoja jų paklausą. Anot pragmatinės sampratos, teisinga tai, kas pritaikoma ir naudinga. Vis dėlto idėjų (pavyzdžiui, Karlo Marxo) efektyvumas vykdant revoliucijas ir perversmus jokiu būdu nereiškia, kad jos teisingos, juolab – naudingos. Įgyvendinant jas ne tik individams ar bendrijoms, bet ir tautoms gyvenimas ne pagerėjo, bet pablogėjo.

Galime kalbėti apie retorinę tiesą. Retorikos vaidmuo – nepamainomas. Ar įtikinėjimo (įkalbinėjimo) efektyvumas reiškia teisingumą? Šis klausimas ypač aktualus kalbant apie medijas ir jų įtikinėjimo strategijas. Tarkime, įtikimos reklamos atvejis. Ar tai reiškia, kad ji byloja tiesą? Tam tikra prasme reklamos kalba yra teisinga – tiek, kiek šnekame apie jos tikslo įtikinti vartotoją įgyvendinimą. Galima kalbėti ir apie reklamos meninę vertę, kuri prisideda prie jos pagrindinio tikslo realizavimo. Galiausiai pats realizavimas arba sutikrovinimas yra tiesos aspektas: teisinga tai, kas tikra, o tikra tai, kas įtikima.

Galima kalbėti apie kūrybinę tiesą, kuri žymi ne tiek atitikimą, kiek poslinkius, pokyčius ir naujybę. Kūrybingumo elementų galima atsekti kiekvienoje iš minėtų tiesos sampratų. Maža to, kūrybingumas būtinas plėtojant medijas. Jis yra vargiai sutaikomas su suvienodėjimu ir suvidutinėjimu, kurie, atrodo, būdingi medijų aplinkai. Galima kalbėti apie kūrybos aplinką – kūrybinę klasę ir kūrybos visuomenę. Kūrybos aplinkos vaidmuo dvejopas kūrybingo individo atžvilgiu. Viena, joje ugdomas tiek individualus, tiek visuomeninis kūrybingumas. Kita, aplinka turi sudaryti daugiau ar mažiau pilką foną iškilti kūrybingam individui ar kūrybingai bendrijai. Kitaip tariant, reikia, kad ji būtų tiek skatinanti ir provokuojanti, tiek vidutinė ir vienoda. Beje, vidutinumas ir vienodumas taip pat provokuoja kūrybingumą, kuriuo siekiama joje iškilti. Tiesa šiuo atveju sietųsi su geba skatinti kūrybingumą.

Žurnalistinė „tiesa“ dažniausiai taikosi į klasikinę (atitikimo) teoriją: reportažas turįs atitikti tikrovę, ji neišvengiamai politinė. Kartais žiniasklaida remiasi ir akivaizdumo samprata. Ar šis naivumas reiškia pilietiškumą ir etiškumą? Vis dėlto tam tikri neatitikimai, prieštaravimai ir konfliktai – neišvengiamas socialinės tikrovės, apimančios ir mūsų įsitikinimus, lūkesčius bei utopijas, bruožas. Dažnai provokaciniai ir ironiški („melagingi“) vieši samprotavimai yra labiau paveikūs nei „teisingi“ tikrovės, kokia ji iškyla žurnalistui, aprašymai. Jei socialinė tikrovė, kaip teigė Peteris L. Bergeris ir Thomas Luckmannas, sukonstruotina bei sukurtina, ar ją galima „teisingai“ atvaizduoti? Ar čia negalioja priešingas ryšys: mes vaizduojame tikrovę, kurią siekiame įgyvendinti? Arba priešingai: ar kritikuojamos tikrovės atveju neturėtume kelti klausimo, kaip ji išvengtina?

Žurnalistinė praktika apima du dalykus. Pirma, kitokios nuomonės ar kitokio gyvenimo būdo paisymą, antra – kitokio požiūrio nei vyraujantis puoselėjimą. Ši praktika sudėtinga ne vien todėl, kad žurnalistas teikia pranešimus medijai (spaudai, radijui, televizijai), kuri kam nors atstovauja ir paiso kieno nors interesų, bet ir dėl to, jog jis keičia nusistovėjusias visuomenės nuostatas. Atrodo, žurnalistas turėtų ne aprašyti socialinę realybę, kokia ši esanti, o parodyti jos keistumą. Žurnalistas turėtų žvelgti tarp nuostatų, užvaldžiusių visuomenines (politines) grupes. Tai – jo pareiga ir atsakomybė. Kyla klausimas, kaip tai įmanoma, jei žurnalistas „dirba“ vienai ar kitai medijai, o jo pažiūros taip pat išugdytos vienoje ar kitoje socialinėje (politinėje) aplinkoje? Atsakymo reikėtų ieškoti (savi)ironiškoje žurnalistinėje praktikoje. Kitaip tariant, žurnalistinė praktika – ne sklandymas tiesos padebesiuose, bet nardymas tarp nuostatų, paliekant atvirus interpretacinius šliuzus. Tai – tiek meninis, tiek kūrybinis kelias. Mes, žurnalistai, turime būti pakankamai meniški, kad nebūtume suprasti tiesmukai, ir gana kūrybiški, kad atvertume kitokią visuomenės žiūrą.

Skirtingos tiesos sampratos rodo skirtingas perspektyvas tiesos atžvilgiu. Taigi perspektyvos byloja apie tiesos politinį turinį. Vis dėlto ne vien tai glūdi ištaroje „valia tiesai“. Politinė tiesa ne tik primetama politikos dalyviams, ji atlieka ir disciplinavimo bei atribojimo funkcijas. Tai, kas „neteisinga“, esą turi būti pašalinta, uždrausta ir nutildyta. Tai tiesos politika, kuri neatsiejama nuo komunikacijos politikos.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas