Apie stebuklingą Laisvės memorandumą
Tre­čia­die­nį Briu­se­ly­je pa­mi­nė­tos Bal­ti­jos tau­tų ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį pa­lai­kiu­sios Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) re­zo­liu­ci­jos 35-osios me­ti­nės. 1983-ių­jų sau­sio 13 die­ną re­zo­liu­ci­ją dėl pa­dė­ties Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je pri­ėmęs EP – vie­na iš ne­dau­ge­lio tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų, so­viet­me­čiu iš­drį­su­sių par­em­ti Bal­ti­jos tau­tų ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį.

Galvojant apie progą, kuriai skirtas šis susitikimas, pirmiausia ateina džiaugsmas, didis džiaugsmas, džiaugsmo ir nuostabos perteklius, labai panašus į tai, ką atneša kasmet Kalėdos. Neįmanomi dalykai, tapę įmanomi. Įsikūniję, pranokę bet kokius lūkesčius. Visai rimtai galima imti ir tikėti stebuklais.

Dokumentas, 1983 metų sausio 13 dieną paskatinęs EP rezoliuciją dėl Baltijos šalių likimo, buvo menkas, kuklus popieriaus lapelis, primityvia rašomąja mašinėle slapta išspausdintas tekstas, labiau skirtas sau, jį kūrusių ir pasirašiusių žmonių vidinei, dvasinei laisvei išreikšti, o ne kaip nors esmingai paveikti trijų okupuotų tautų istoriją. Šiandien visi suvokiame to dokumento svarbą, todėl neįmanoma nepagalvoti apie stebuklą. Pagal tą patį stebuklo scenarijų vadinamojo Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, bjaurus ir nusikalstamas dviejų totalitarinių režimų sumanymas, tautų pavergimo ir naikinimo įrankis, atėjus metui tampa toms pavergtoms tautoms įkvėpimo ir vilties šaltiniu, išsilaisvinimo vėliava. Koks neįtikimas vaidmenų pasikeitimas ir nuostabi dieviškoji ironija!

Šiandien visi suvokiame to dokumento svarbą, todėl neįmanoma nepagalvoti apie stebuklą.

Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų tekstą 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį į Vilnių iš Maskvos (dar sykį – kaip ironiška!) atgabeno du lietuviai disidentai – Vaclovas Sevrukas ir Stasys Jakas. Vėliau protokolų turinys skelbtas ir komentuotas lietuviškoje pogrindžio spaudoje, kuri buvo pradėta leisti 1972 metais ir ilgainiui išaugo iki keliolikos atskirų leidinių. Protokolų turinys leido kategoriškai paneigti propagandinį sovietų melą ir labai aiškiai suprasti, kodėl ir kaip 1940 metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo Sovietų Sąjungos dalimi.

Dar mokydamasis mokykloje kartu su keliais draugais patekau į buvusių politinių kalinių ir pogrindžio veikėjų būrį. Rusijoje jie vadinti disidentais, Lietuvoje mums atrodė teisingesni pasipriešinimo ar laisvės kovos terminai. Dar buvo KGB, komunistų partijos vadovaujamas baimės ir prievartos aparatas, įsikūręs grėsminguose rūmuose Vilniaus centrinėje gatvėje, tiesiai priešais Lenino paminklą. Be pogrindžio spaudos, kuri buvo labiausiai medžiojama KGB ir todėl reikalavo didelės konspiracijos, kita, jau vieša, disidentinės veiklos forma buvo įvairių protesto laiškų rašymas sovietinės administracijos pareigūnams. Tuose laiškuose buvo galima pasakyti daug tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus, istorijos klastojimą, kultūros paminklų naikinimą, politines represijas. Laiškai būdavo pasirašomi asmeniškai, ir tai darė įspūdį. Panašiai veikė ir dvi disidentinės organizacijos – Lietuvos Helsinkio grupė bei Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas. Žinoma, visą matomą ir nematomą disidentų veiklą nuolat lydėjo KGB sekimas, kratos, tardymai ir areštai.

Nors pogrindžio spauda vadino Lietuvą okupuota šalimi ir ragino kovoti už jos laisvę, viešuose disidentų ir žmogaus teisių gynėjų pareiškimuose iki 1979 metų nebuvo keliamas okupacijos klausimas. Vieniems tai atrodė per daug pavojinga, kiti galbūt tikėjosi, jog Sovietų Sąjungoje įmanomos demokratinės permainos, todėl reikia skatinti šį procesą, užuot atvirai konfrontavus ir užsitraukus represijas.

Lūžis įvyko 1979 metų vasarą, kai pogrindyje veikusi organizacija Lietuvos laisvės lyga, vadovaujama Antano Terlecko, nutarė imtis iniciatyvos, kad apie Baltijos šalių likimą būtų prabilta viešai. Artėjanti Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo sukaktis atrodė ideali proga, kurios negalima praleisti, kad ir kiek tai vėliau kainuotų. A. Terleckas, įžvalgus ir išmintingas politikas, puikiai suprato, jog slaptieji pakto protokolai, padaliję Rytų Europą į nacių ir bolševikų įtakos sferas, yra didysis mūsų laisvės koziris, pagrindinis ir pats svariausias argumentas reikalauti Baltijos valstybių nepriklausomybės. Taip atsirado vadinamasis 45 pabaltiečių memorandumas, skirtas Molotovo-Ribentropo pakto 40-osioms metinėms ir vainikavęs visą Baltijos šalių disidentinį sąjūdį.

Tai sukakčiai iš anksto ruošėmės, svarstėme įvairius galimų akcijų variantus. Nutarėme, kad pareiškimas bus viešas, paremtas disidentų ir jiems pritariančių žmonių vardais, kad reikalausime esminio dalyko – ne žmogaus teisių ar religinės laisvės, bet sovietinės aneksijos nutraukimo ir Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo. Niekas iki tol panašių reikalavimų atvirai nebuvo kėlęs. Pirmoji dokumento redakcija, parašyta A. Terlecko, buvo gana padrika. Rugpjūčio pradžioje kartu su juo važiavome į Tartu, pas estų disidentą Martą Niklusą, kad jo padedami pataisytume ir papildytume memorandumo tekstą. Čia vėl padėjo stebuklas ar lemtingas atsitiktinumas: turėdami laiko Tartu senamiestyje užsukome į knygyną ir ten A. Terleckas rado kelias rusiškas knygas apie tarptautinę teisę. Tai, ko reikėjo. Įsitaisėme parke ant žolės ir, skaitydami tą literatūrą, cituodami tarptautinės teisės normas, žodis po žodžio parengėme galutinį memorandumo variantą. Jis buvo tikslus, konkretus, puikiai argumentuotas, paremtas nepaneigiamais istoriniais faktais.

Ten pat, Tartu mieste, susisiekėme su keliais estų disidentais, kurie palaikė memorandumą. Prisidėjo ir latvių atstovai. Grįžę rinkome parašus Lietuvoje. Keletas kalbintų žmonių atsisakė, teigdami, jog tai reikštų sukišti į kalėjimą visą pasipriešinimo sąjūdį (žinoma, paskui panašiai ir nutiko). Dauguma pasirašiusiųjų nebijojo nieko. Vienas drąsus žmogus, kurio pavardė per klaidą atsidūrė tarp memorandumo signatarų, vėliau tardomas KGB pasakė: „Aš tada nepasirašiau, bet jeigu dabar kas nors duotų, būtinai pasirašyčiau.“

Kad memorandumas įgytų daugiau tarptautinio svorio, reikėjo rusų disidentų palaikymo. Tam darbui ryžosi A. Terleckas. Neįsivaizduoju, kaip KGB, sekęs kiekvieną mūsų žingsnį, nesuėmė jo traukinyje Vilnius-Maskva. Memorandumą Maskvoje palaikė akademikas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner, dar keli garsūs rusų disidentai. Netrukus apie jį prabilo Vakarų radijo stotys. Sunku patikėti, kad viskas įvyko taip lengvai ir sklandžiai. Vladas Šakalys, vienas mūsų bendražygių ir memorandumo iniciatorių, buvo pažadėjęs nuogas perbėgti per Vilniaus centrą, jeigu bus gautas akademiko A. Sacharovo parašas. Žinoma, iš džiaugsmo atleidome jį nuo tokio žygio. Visi supratome: tai milžiniška pergalė.

Už laisvės troškimą ir drąsą reikėjo mokėti savo kainą. A. Terlecką suėmė po dviejų mėnesių. Mano eilė atėjo dar po mėnesio. Abu atsidūrėme rūsiuose tų grėsmingų rūmų, į kuriuos Leninas nuo paminklo buvo ištiesęs savo dešinę ranką. Paskui rudenį įvyko teismas, išgirdome, kiek metų reikės praleisti lageryje ir tremtyje. Tarp įrodymų, kuriais remiantis mus kaltino antisovietine agitacija ir siekiu susilpninti sovietų valdžią, buvo ir 45 Baltijos piliečių memorandumas. Visus jo signatarus tardė KGB, keletas irgi neišvengė kalėjimo.

Jau gyvendamas tremtyje Parabelės kaime, Vakarų Sibire, per užsienio radiją išgirdau, kad 1983 metų sausio 13 dieną EP priėmė specialią rezoliuciją dėl trijų Baltijos šalių padėties ir kad rezoliucija remiasi mūsų parengtu memorandumu. A. Terleckas savo laiške iš Magadano tremties netrukus parašė, kad tokio laimėjimo Lietuvos laisvės byloje dar niekada nėra buvę. Tuo metu Sibire būna didžiausi šalčiai, 30 ir net 40 laipsnių žemiau nulio, bet prisimenu, jog išgirdus tą žinią pasidarė labai karšta.

Džiaugiuosi, kad dabar galiu padėkoti EP už aną karščio bangą vidury žiemos. Visi taip pat turėtume padėkoti A. Terleckui, tikrajam laisvės memorandumo tėvui. Po mėnesio, vasario 9-ąją, jis švęs savo 90-metį. Jei visa ši istorija ir nėra stebuklas, netikėtumų, sutapimų, paralelių tiek daug, kad tikrai norisi kalėdinių giesmių.

2018 metų sausio 10 dienos kalba EP minint 1983-iųjų sausio 13-osios rezoliuciją dėl Baltijos šalių situacijos