Apie Saulių Skvernelį, prekybą ir pažadus
Na ge­rai, tai kas čia nu­ti­ko su prem­je­ru, pre­ky­bos cen­trais, laiš­kais, pa­ža­dais ir ki­tais rei­ka­lais?

Daug spaudimo pastaruoju metu, kuris va šitokiais būdais duoda apie save žinot.

Visų pirma, rinkimai ant nosies – iki gegužės 12-osios liko pusmetis.

Visų ketvirta, atsirado gili nepasitikėjimo praraja tarp premjero ir žiniasklaidos – daug, daug, daug gilesnė nei kad ir vasarą.

Visų antra, tas pusmetis prabėgs greitai.

Visų trečia, panašu, kad jis gali prabėgti nemaloniai.

Štai istorija su Registrų centro duomenų nedavimu žurnalistams, virtusi į istoriją apie posėdžio įrašo ištrynimą, gyvenimą premjerui nuodija jau daugiau nei mėnesį. Mėnuo yra šeštadalis likusios kampanijos – tai labai daug.

Ir nuodys toliau, nes žurnalistai ir į teismą solidariai kreipėsi. Teismai Lietuvoje greitai nevyksta, procesas tempsis ir į 2019-uosius, o premjeras kampanijos įkarštyje komentuos ne savo pasiekimus, o kažkokį įrašą. Ne, tai reitingų nepridės.

Visų ketvirta, atsirado gili nepasitikėjimo praraja tarp premjero ir žiniasklaidos – daug, daug, daug gilesnė nei kad ir vasarą.

O kai abi pusės viena kita iš anksto nepasitiki, jos ir elgiasi atitinkamai. Vieni maksimaliai užsidaro ir stengiasi rodyti tik paradinę pusę. Kiti į visus pranešimus žvelgia daug skeptiškiau, kritikos objektu gali tapti net laikas, pasirinktas akių operacijai. Rezultate abi pusės dar labiau nepasitiki viena kita ir spiralė darsyk užsisuka žemyn.

Su tuo tik skirtumu, kad žiniasklaidai nereikia laimėti rinkimų.

Visų penkta – tokiais atvejais neišvengiamai prasideda įdomūs procesai organizacijos viduje. Priešiškose aplinkybėse savikritika ima buksuoti, o noras save pateisinti sustiprėja. Teisinti lengviausia pasmerkiant oponentą – na, kad ir nuomone „Žurnalistai šališki ir visada rašys tik blogai“. O kai užbuksuoja savikritika, vyksta daugiau klaidų, kurios savo ruožtu kelia daugiau skandalų. Kurie savo ruožtu dar labiau stiprina neigiamą nuomonę.

Tas pats persiduoda ir komandai, ir galiausiai neatsiranda žmogaus, kuris pasakytų – „ei, bose, čia nesąmonė, mus išjuoks, jei šitą susitikimą pristatysim kaip savo veiklos rezultatą ir naujas investicijas Lietuvoje“.

Tas pats persiduoda ir komandai, ir galiausiai neatsiranda žmogaus, kuris pasakytų – „ei, bose, čia nesąmonė, mus išjuoks, jei šitą susitikimą pristatysim kaip savo veiklos rezultatą ir naujas investicijas Lietuvoje“.

Blogiausiu atveju viskas gali baigtis apgultos tvirtovės sindromu, kas nutiko Rolandui Paksui per apkaltą. Tada užsidarai tarp sienų, šaudai pro ambrazūras į viską, kas juda, ir vertini ne protingus, o lojalius.

O čia dar konservatoriai padarė tikrai gerą partijos reklaminę kampaniją ir uždominavo viešąją erdvę su savo rinkimais. O čia dar žinai, kai kainos kils – maisto, šildymo, kuro. O čia dar ekonomistai apie galimą krizę užsimena.

O dar ir dirbti reikia – Vyriausybei vadovauti, biudžetą ruošti, baisybę interesų derinti.

Daug visokių dalykų, spaudimas didžiulis, o laiko – vis mažiau.

Tada bandai padaryt kažkokią gerą žinutę net tada, kai neturi iš ko jos daryt, ir gaunasi, kas gaunasi.

Kaip tokiu atveju elgtis?

„When you find yourself in a hole, quit digging„ (), – sako mums mokyti žmonės.

Dar yra gerai atsitraukti nuo situacijos, rasti būdą nuraminti emocijas ir pasižiūrėti į paveikslą iš toliau.

Ir nekariauti karų, kuriuose nėra vilties laimėti – taip, čia apie tą kovą dėl įrašo, kuri net ir laimėta tik kenks reputacijai.

Taip premjeras gautų naują kvėpavimą kampanijai – kurioje jo šansai, jei ką, dideli, nes centro ir kairės rinkėjai, kurie ir lems pergalę, daugiau kandidatų neturi.

Nors yra ir kitas variantas – toliau į tvirtovę, prie ambrazūrų, ir padavinėkit šovinius.

Tik kuo tai baigiasi, irgi matėm.

Andrius Baranauskas – komunikacijos ekspertas. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas Andriaus Baranausko „Facebook“ paskyroje