Apie populizmą, o ne liaudies atstovavimą
Po­pu­liz­mo te­ma pa­sta­rai­siais me­tais tam­pa ak­tua­lia – šim­tai po­li­to­lo­gų, so­cio­lo­gų ir fi­lo­so­fų vi­sa­me pa­sau­ly­je ra­šo su tuo su­si­ju­sius straips­nius ir kny­gas. Lie­tu­viš­ki ban­dy­mai, kaip kad Ni­dos Va­si­liaus­kai­tės teks­tas „A­pie po­pu­liz­mą“ por­ta­le „Del­fi“, yra re­ti ir lau­kia­mi. Ne­at­siž­vel­giant į pa­sau­lė­žiū­ri­nius skir­tu­mus, daž­niau­siai šios fi­lo­so­fės įžval­gas ver­ti­nu kaip aukš­to ly­gio lo­gi­nės ana­li­zės pa­vyz­džius, bet šį­syk teks­tas ne­bu­vo sau­lė­je žė­rin­tis gry­nuo­lis. Ma­no gal­va, teks­te bu­vo su­si­pai­nio­ta, kas nu­ve­dė link ne­tei­sin­gų iš­va­dų.

N. Vasiliauskaitė savo tekste remiasi nuorodomis į skirtingus žodynus, netgi duodama mums už „Vikipediją“ ne ką patikimesniame „Urban Dictionary“ nurodytas definicijas. Tolimesnėse pastraipose aš naudosiu kitą sąvokos apčiuopimo principą, reaguodamas į žinomiausius populizmą tyrinėjančių mokslininkų ir teoretikų darbus. Dėl publicistinio formato, bus vengiama akademiškumo pertekliaus – išnašų ir dažnų nuorodų į konkrečius autorius.

Populistai, remiantis siauros ideologijos apibrėžimu, nebando atstovauti liaudies – jie per savo komunikaciją ir veiksmus sukuria tokį liaudies ir realybės vaizdinį, koks jiems naudingas.

Įvairūs politiniai reiškiniai gali būti pervadinti ideologinėse kovose. Dabartiniai populistai siekia save reabilituoti, diegdami alternatyvią populizmo reikšmę. Nenuostabu, kad N. Vasiliauskaitės straipsniu netruko pasinaudoti suinteresuoti asmenys ir triumfuodami perpublikuoti savo svetainėse bei „Facebook“ paskirose. Populizmu tyčia imama vadinti visai ne tai, kas buvo būdinga Pakso ar Uspaskicho politiniams projektams, bet tai, kas paviršutiniškai plaukia iš šakninio žodžio populus (lot. liaudis) – liaudies atstovavimas.

Modernaus populizmo fenomeną nagrinėjantys autoriai siūlo skirti demagogiją ir populizmą. Senovės graikų demagogai neturėjo tikslinės auditorijos ir savo kalbomis stengdavosi paveikti bet kurį aikštės žmogų. Tuo tarpu, modernus populistas bando išskaičiuoti, į kuriuos liaudies segmentus taikytis, kokią kalbos strategiją naudoti. Mokslas ir technologijos šiais laikais leidžia tai, apie ką senovės graikui būtų buvę net neįmanoma pagalvoti.

Vien priesaga –izm– nurodo, kad tai yra ideologinio mąstymo atmaina. Priešingai nei tradicinės ideologijos – konservatizmas, liberalizmas, socializmas ir nacionalizmas – populizmas yra siaura (angl. thin-centered) ideologija. Siaura ją galima vadinti dėl to, kad joje pastovus yra tik priešpriešos kurstymas tarp tikrosios liaudies ir korumpuoto elito, kai bet kurios kitos komunikacinės ir veiksmo strategijos gali būti pasirinktos dėl makiaveliško noro gauti valdžią. Taigi populistai siekia ne kokios paskiros žmonių emocijos, bet neatsakingai kursto liaudies aistras geriau gyventi, siekdami gauti maksimalų kiekį politinės galios.

Vedami trumpų lozungų, populistiniai judėjimai ir partijos dažniausiai tampa sėkmingi, kai turi charizmatinį lyderį. Tipinga tokio lyderio debatų strategija yra kalbėti apie idealią politiką be jokių užkulisinių paslapčių, kas šiais post-truth laikais iš jų pusės yra daugiau nei ironiška. Populistai žada alternatyvą egzistuojančiam režimui ar bent valstybės struktūrai. Populistų formuojama žinia turi būti paprasta, suprantama ir atliepianti kiekvienam ar bent daugeliui tikrojoje liaudyje. Tokie politikai žada daug greitos naudos ir jokios kančios. Taip ignoruojamas faktas, kad tam tikra dalis ilgajame periode naudingų politinių sprendimų reikalauja trumpajame periode nepopuliarių veiksmų – mokesčių kėlimo ar valstybės paramos karpymo, algų mažinimo.

Deja, bet tradicinės partijos retai turi prabangą vengti politikos be slaptų susitarimų – kol populistai kuria sau palankų reginį, dėl bendrojo intereso pasišventusių valstybininkų (tokių – nedaug) turinčios politinės jėgos kartais turi priimti skaudžius politinius sprendimus, kurie piliečiams dividendus neš tik po kadencijos ar dviejų. Sociologiniai tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma rinkėjų tampa racionalūs tik itin ribotame kontekste, todėl lengviau pasiduoda žinutėms apie trumpąjį, o ne ilgąjį periodą. Krizių metu populistai renka protesto balsus ir gausina gretas, o tradicinėms politinėms partijoms tampa vis sunkiau atsilaikyti.

Atskiro paminėjimo verta yra teksto autorės aliuzija į racionalią diskusiją viešoje erdvėje, ką pastaruosius kelis dešimtmečius afišuoja grupė įtakingų centro ir kairės mąstytojų. Bet pastaroji filosofų stovykla turi savęs vertą oponentų plejadą, kurioje galima rasti tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų (pvz., žymi belgė postmarksistė Chantal Mouffe) – jie mano, kad, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bandymas visą liaudį įtraukti į racionaliu bendravimu ir problemų nagrinėjimu grįstus procesus nūdienos demokratijose yra neįmanomas arba nevaisingas. Teisingumo dėlei, paminėsiu ir tai, kad Mouffe stiliaus kairieji regi populizmą kaip teigiamą elementą, bet tik dėl to, kad tiki, esą populistai atstovauja liaudies interesus ir yra suinteresuoti ją šviesti, o ne vien siekti politinės įtakos.

Susumuojant tai, kas išdėstyta, drįstu teigti, kad populizmas yra pavojų ne tik status quo politikai, liberalios demokratijos institucijoms, bet ir sėkmingesniam visuomenės funkcionavimui kelianti ideologija. Populistai, remiantis siauros ideologijos apibrėžimu, nebando atstovauti liaudies – jie per savo komunikaciją ir veiksmus sukuria tokį liaudies ir realybės vaizdinį, koks jiems naudingas. Per šį vaizdinį – tikrosios liaudies interesą – jie žaidžia paskirų visuomenės segmentų aistromis ir įtikina juos savo mesianistine žinia. Šiame vyksme apie racionalią skirtingų grupių diskusiją būtų naivu galvoti. Neatsakingas žaidimas liaudies aistromis niekada neduoda teigiamų rezultatų – išalkusi radikalių permainų minia ankščiau ar vėliau ima traiškyti lygtolinę gerovę laidavusias institucijas, kol pati pajunta savo politinių suvedžiotojų ir savo pačios padarytą žalą.

Viena yra bandyti apibrėžti reiškinius pagal žodynų turinį ir a priori loginius konstruktus, kita yra pažvelgti į politinę realybę – valstybių politinio ir ekonominio stabilumo kitimą, partijų ir rinkėjų elgseną, parlamentų narių kaitą ir galybę susijusių reiškinių, kurie nurodo geruosius populistus esant vertus puslapio Raudonojoje knygoje ar net mitologinių būtybių sąvade.

Dovydas Skarolskis – politikos apžvalgininkas, komunikacijos specialistas, Jaunųjų Konservatorių Lygos tarybos narys.