Apie politiką, Seimą ir svajonę turėti tvirtą tiltą
Kiek­vie­ną kar­tą, kai su­tin­ku se­no­kai ma­ty­tą bi­čiu­lį, iš­girs­tu tą pa­tį klau­si­mą: kaip tu ten, su­prask, Sei­me, iš­ken­ti? Esu dir­bęs uni­ver­si­te­te, mo­kyk­lo­je, mi­nis­te­ri­jo­je, in­ter­ne­to dien­raš­ty­je, ir nie­kam ne­kil­da­vo klau­si­mų, kad gal­būt kan­ki­nuo­si.

Labai mėgstu bendrauti ir diskutuoti su žmonėmis. Tad ir šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad pokalbiai su gyventojais įvairiose Lietuvos vietose yra maloniausia Seimo nario prievolė.

Į susitikimus vykdavau ir iki tol, kol nedirbau Seime. Buvau pristatomas kaip filosofas, knygų autorius ar žiniasklaidos priemonės redaktorius. Visa tai būdavo pateikiama kaip garbingos profesijos, su kurių atstovais visi mielai bendrauja. Kai dabar paminima, jog esu Seimo narys, matau, kaip ne vieno žmogaus akys apsiniaukia. Bendravimas taip pat tampa kur kas labiau įtemptas. Bent jau tol, kol žmonės įsitikina, kad visai neketinu jiems „plauti smegenų“.

Taigi bendras įvaizdis toks, tarsi Seimo narys kankinasi rėksminguose plenariniuose posėdžiuose. Kitiems, anapus Seimo ribų, bendravimas su parlamentaru paprastai irgi būna nenuoširdus, surepetuotas ar net varginantis.

Puikiai suprantu, kad ir aš, ir mano dabartiniai kolegos, ir jau buvę Seimo nariai labai prisidėjo prie tokio įvaizdžio formavimo. Tačiau, pripažinkime, jis tampa problema ne tik seimūnams, bet ir visai valstybei, nes trukdo keisti politinę kultūrą, kovoti su parazituojančiu politikavimu.

Jau ne kartą išbandėme įvairias alternatyvas politikoje, kai į valdžią veržėsi verslininkai, pramogų pasaulio atstovai ar „politikoje nesusitepę“ ekspertai. Deja, visais atvejais teko ir dar tenka gelbėtis nuo pačių „gelbėtojų“.

Nors tradicinės politikos kritikai paprastai daug kalba apie vertybes, jų žodžiai įžūliai skiriasi nuo to, kaip patys gyvena.

Ekspertų politikoje reikia, nes jie turi kompetencijos, svarbios patirties konkrečioje srityje ir gali padėti palyginti alternatyvius sprendimus. Tačiau pavojinga yra iliuzija, kad ekspertas, pasitelkęs vien profesinę kompetenciją, gali rasti vienintelį teisingą sudėtingų politinių problemų sprendimą. Buvome liudininkai, kaip „ekspertai“ vadovavo Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerijoms, kaip jiems iki šiol sekasi narplioti problemas Socialinės apsaugos ir darbo ar Sveikatos apsaugos ministerijose. Akivaizdu – jie negali pripažinti tiesos, kad daugumos problemų sprendimas reikalauja kompromisinio susitarimo, skirtybių vienovės, o ne vienos pozicijos, kaip absoliučios tiesos, skelbimo. Kai politinis dialogas keičiamas eksperto monologu, rizikuojame, jog įsivyraus vien ekonominio veiksmingumo kriterijus ir nebus atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus unikalumą, laisvės, bendruomeniškumo vertę.

Garsus sociologas Zygmuntas Baumanas ne kartą perspėjo, kad populistinė antipolitika visus piliečius paverčia amžinai nepatenkintais ir suirzusiais vartotojais. Nors tradicinės politikos kritikai paprastai daug kalba apie vertybes, jų žodžiai įžūliai skiriasi nuo to, kaip patys gyvena. Pavyzdžiui, skurstančių, nusivylusių žmonių politiniais advokatais siūlosi būti verslo magnatai, kurių įmonėse socialinio teisingumo nė su žiburiu nerasi.

Vartotojai dievina pažadus, jiems patinka ieškoti atpirkimo ožių ir guostis, jog nusipelnė gyventi geriau, todėl jau greitai ateis tas, kuris išspardys visiems užpakalius. Paradoksalu, kad net kartą ar kelis sykius nusivylę vartotojai nekeičia elgesio modelio ir mieliau ieško stipriau pasiryžusių spardyti „gelbėtojų“.

Tikrai nesiginčiju – politinė demokratija irgi veikia netobulai. Politikai dažnai žada daugiau, negu gali ištesėti, o patekę į atsakingas pareigas pradeda rūpintis ne bendruoju gėriu, bet savo interesais. Tačiau nepamirškime, kad politika atsirado kaip alternatyva „stipresniojo teisei“. Šiandien mums reikia ne mažiau politikos, o grįžti atgal prie politikos. Reikia politinių diskusijų, kurios pakeistų seklų politikavimą. Tokių diskusijų tikslas – pasiekti sutarimą, kokius tikslus keliame švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemoms, kas yra kultūros politikos prioritetai, kaip sugrąžinti tarpusavio pasitikėjimą į valstybę. Mums, kaip politinei bendruomenei, gyvybiškai būtinas tikras politikų parlamentas.

Deja, dabartinis Seimas yra labai toli nuo to, ko reikia stipriai, teisingai ir klestinčiai valstybei. Situaciją įmanoma pakeisti tik per kūrybą, o ne per griovimą. Tikrai yra žmonių, nestokojančių kompetencijos, kūrybiškumo, idealizmo ir galinčių būti puikiais parlamentarais. Dabartiniame Seime taip pat, patikėkite, netrūksta tokių narių, kurie turi politinio talento, kuriems rūpi visuotinis gėris, tačiau jiems labai sunku aktyviau reikštis bendro toksiško cinizmo atmosferoje, kai bet kokia parlamentaro iniciatyva visuomenėje priimama įtariai ar pašaipiai.

Jei iš tiesų norime būti piliečiais, o ne suirzusiais ir nuolat nepatenkintais „politinio spektaklio“ žiūrovais, turime vadovautis principu: užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.

Na, o grįždamas prie teksto pradžioje suformuluoto klausimo, galiu drąsiai atsakyti, jog Seime nesijaučiu kankinys. Pirmiausia dėl to, kad nesijaučiu kuo nors geresnis ar vertingesnis už kitus kolegas. Seimo darbe man tikrai daug kas nepatinka. Bandau tai keisti, tik ne visada pasiseka. Neretai įsitikinu, kad turiu aptirpdyti puikybę ir dar daug ko išmokti. Ar jaučiuosi esantis savo vietoje? Veikiau taip negu ne. Tačiau puikiai suprantu, kad politikoje tai sprendžia rinkėjai.

Ar susitikimai su gyventojais tėra parlamentaro rūpinimasis savo žinomumu? Nemanau. Man tai galimybė išgirsti autentišką patirtį, suprasti, kaip skirtingi žmonės įvairiai mato tuos pačius įvykius. Bandau aiškinti savo poziciją, mokausi ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Mano įsitikinimu, susitikimai svarbūs ir dėl to, kad pamažu leidžia statyti tiltą tarp žmonių ir valdžios. Tokio tilto šiandien labai trūksta. Ir kol jo nėra, tenka murdytis po politikavimą bei populizmą.

Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys