Apie kalėjimus ir kalėjimų visuomenę
Pa­sta­ruo­ju me­tu ne­ty­la kal­bos apie ka­lė­ji­mus Lie­tu­vo­je.

Pradėsių nuo liaudies patarlės apie tai, ko neturime niekada išsižadėti (yra kelios versijos): „lazdos, terbos ir tiurmos“, „terbos, tiurmos ir pabėgėlio dalios“, „ligos, tiurmos ir ubago terbos“.

Kalėjimų mąstymą atspindi ne tik nuostata, jog bausmės turi būti griežtinamos, bet ir požiūris, kad individas turi būti matomas.

Visose versijose minimas kalėjimas („tiurma“), nors kiti sandai keičiasi. Kitaip tariant, nėra pastovesnio dalyko už kalėjimą, į kurį kiekvienas galime pakliūti. Žodis „tiurma“ išduoda patarlės atsiradimo laiką ir aplinką – caro priespaudos metus. Vis dėlto laikai keičiasi, o kalėjimai išlieka ir net pilnėja. Apie tai ir pasvarstykime.

Caro valdžios dovana mūsų „laisvai“ visuomenei – Lukiškių kalėjimas, kuriame kalėjo daug garsių Lietuvos žmonių. Išskyrus šį, vargiai rasime tokių reikalingų caro valdžios objektų, kurie iki šiol būtų naudojami pagal paskirtį. Pavyzdys užkrečiamas, tad daugybę kalėjimų prisistatėme ir kituose miestuose. Sovietmečiu susiklosčiusį kalėjimų peizažą papildo naujos kalinimo įstaigos, padovanotos Vakarų pasaulio agentūrų, kaip antai CŽV. Nuolat turime per 6 tūkst. kalinių ir įkalintų piliečių nuošimčiu pirmaujame ES, o Europoje nusileidžiame tik Rusijai. Lietuvos tuštėjimo fone – kalėjimų pilnėjimo metas?

Ką tai byloja? Nusikaltėlių knibždėlyną Lietuvoje? Nesaugų gyvenimą? Pilnas gatves kišenvagių, o tarpuvartes – prievartautojų ir žmogžudžių? Jei taip, visiškai nuosekliai įvairių pažiūrų ir lygių politikai kalba apie poreikį griežtinti bausmes. Toks naratyvas, regis, leidžia įsiteikti visuomenei, kuri visada yra linkusi atskirti, uždaryti ir disciplinuoti savo išsišokėlius. Demokratija to neužkardo. Priešingai, jei būtų daugumos valia, būtų sugrąžinta mirties bausmė, o gal net kaulų laužymas ant rato Europos aikštėje prie sostinės savivaldybės pastato. Tačiau ar čia nėra ydingo rato? Mūsų polinkis įkalinti kuo daugiau savo visuomenės narių paremtas tuo, kad kalėjimai pergrūsti, vadinasi, socialinė aplinka nesaugi. Tai verčia dar daugiau žmonių siųsti už grotų.

Trumpam nusikelkime į XVIII amžių, t. y. Apšvietos laikotarpį, kuriam būdingi du kraštutinumai – racionalaus proto išaukštinimas ir iracionalios revoliucijos proveržis. Beje, Prancūzijoje racionalumo įsiviešpatavimas pasireiškė tiek pagrindinio kalėjimo – Bastilijos – paėmimu, tiek visuotiniu teroru, be atvangos darbuojantis giljotina. Revoliucijos giljotina nepasigailėjo net revoliucijos architektų – Georges'o Jacques'o Dantono ir Maximilieno de Robespierre'o – galvų. Racionalumo triumfą matėme ir XX amžiuje, kai žmonių sukurta karo mašina metodiškai naikino žmones. Vis dėlto čia noriu atkreipti dėmesį į kitą XVIII amžiaus kūrinį – Jeremy Benthamo panoptikumą. Tai kalėjimo modelis, leidžiantis kaliniams būti matomiems bet kuriuo paros metu. Dažniausiai tai – kameros, išdėstytos ratu, jo viduryje – sargybinio bokštelis, bet galimos ir kitos versijos, viena jų – Lukiškių kalėjime. Beje, žodis „panoptikumas“ kilęs iš graikiško žodžio „optikos“, t. y. „matomas“.

Vis dėlto klausimas platesnis. Panoptikumo modelis sėkmingai įgyvendintas darbo vadyboje, kurios aspektas – darbo vietos su stiklinėmis pertvaromis arba be jų. Čia visiškai nesvarbu, kad darbingumas tokioje „viešoje“ erdvėje krinta, o darbuotojai ieško privatumo užuovėjos tuščiai naršydami internete. Svarbu tai, kad darbuotojai būtų matomi nelyginant kalėjime, nes jų laikas darbo vietoje – darbdavio nuosavybė. Šį požiūrį puikiai išreiškia valstybės primesta darbo laiko apskaitos prievolė.

Maža to, atsiradus socialiniams tinklams, tampame visiškai „permatomi“. Prie to prisideda ir didieji duomenys (big data), kurie pirmiausia panaudojami vartojimo įpročiams šniukštinėti. Vis dėlto šis visuotinis panoptikumas išreiškia visuomenės raidos tendenciją matyti ir kontroliuoti kiekvieną individą. Susirūpinimas duomenų apsauga – įsivyraujančio panoptikumo simptomas.

Kita vertus, mes visi suvaryti į vartojimo kalėjimą, kuriame esame puikiai matomi ir iš kurio ištrūkti nėra jokių galimybių. Jūros šventė (Pravieniškėse ar Klaipėdoje) tėra renginių ir reginių vartojimo aspektas. Ar nėra taip, kad gyvename kalėjimų visuomenėje, kurioje esame akylai stebimi, ypač jei ketiname laužyti vartojimo mašineriją? Juk visuomenė tokio chuliganizmo neatleis ir pasiūlys vietą Lukiškėse arba Pravieniškėse. Kalėjimų mąstymą atspindi ne tik nuostata, jog bausmės turi būti griežtinamos, bet ir požiūris, kad individas turi būti matomas. Niekas taip nekrinta į akis kaip išsišokėliai, laužantys vienodo mąstymo ir matymo rutiną.

Taigi, niekada neišsižadėkime „tiurmos?.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas