Apie agentus, šnipus ir politikos profesionalus
XV am­žiaus pa­bai­go­je – XVI am­žiaus pra­džio­je Flo­ren­ci­jo­je gy­ve­no ir vei­kė Nic­co­lo Ma­chia­vel­li, iš­lais­vi­nęs po­li­ti­ką nuo prie­mai­šų – teo­lo­gi­jos ir mo­ra­lės. Jis lai­ko­mas mo­der­nio­sios po­li­ti­nės teo­ri­jos tė­vu, drau­ge – em­pi­riz­mo po­li­ti­ko­je pirm­ta­ku ir pro­fe­sio­na­lios po­li­ti­kos įkvė­pė­ju. N. Ma­chia­vel­li gy­ve­ni­mas ku­pi­nas įspū­džių, įvy­kių ir par­adok­sų. Pir­miau­sia jis bu­vo po­li­ti­kos pra­kti­kas, 14 me­tų dir­bo po­li­ti­nės tar­ny­bos (De­šim­ties ta­ry­bos) se­kre­to­riu­mi Flo­ren­ci­jos res­pub­li­kos lai­ko­tar­piu (dau­giau ar ma­žiau de­mo­kra­ti­niu).

Kaip diplomatas daug keliavo, todėl galėjo palyginti įvairias politines santvarkas. Amžininkams jis buvo pažįstamas kaip populiarių pjesių, bet ne politinių traktatų rašytojas. Vis dėlto istorija N. Machiavelli žino kaip politikos teoretiką, vadinamojo makiavelizmo pradininką. Iš pažiūros šios teorijos esmė paprasta: 1) politika – galios didinimo mašina; 2) elkis taip, kad tavęs bijotų ir tave mylėtų; 3) siekdamas savo tikslų vadovaukis faktais; 4) jei moraliniai ir religiniai skrupulai trukdo, – šalin juos. Sakau „iš pažiūros“, nes tyrinėtojai iki šiol laužo galvas, kur N. Machiavelli kalbėjo rimtai, o kur – ironiškai, pašiepdamas to meto politinius veikėjus ar tiesiog aprašydamas politines realijas. Su jo vardu siejami keli paradoksai. Pirma, būdamas respublikonas savo patarimus dalijo valdovams autokratams. Antra, autokratams Medičiams (vienam jų vėliau paskyrė savo pagrindinį veikalą „Valdovas“) užgniaužus respubliką Florencijoje, jis buvo kalinamas ir kankinamas. Trečia, savo politinius traktatus parašė jau nušalintas nuo politikos. Ketvirta, nieko kito taip nevertino, kaip politinę praktiką: negavęs geidžiamo posto (dėl neigiamos nuostatos į mokslinčius) susisielojo ir mirė. Vis dėlto mes jį prisimename beveik išimtinai kaip politinių traktatų autorių.

Daugiau žinanti valstybė – galingesnė. Čia šnipų institucija yra nepamainoma.

Dabar atsigręžkime į šiuolaikinės popkultūros figūrą – agentą Džeimsą Bondą. Kiekviename filme apie jį demonstruojamos vis naujos žudymo mašinos, kurios meistriškai naudojamos kovojant už „gėrį“. Džeimso Bondo mitas įkūnija Vakarų demokratijos žudymo technologijų pranašumą ir makiavelišką skrupulų neturėjimą politikoje. Džeimsas Bondas – kovotojas už gėrį, tas, kuris naikina blogį, nors dažniausiai vienintelis gėrio kriterijus – personažo mitrumas ir ginklo valdymas, t. y. profesionalumas žudant. Blogiukai nori sunaikinti pasaulį, bet susimauna. Džeimsas Bondas niekada nesusimauna, vadinasi, jis geruolis. Gera tai, kas profesionalu. Tą patį galima pasakyti apie šnipinėjimą: geras šnipas tas, kuris sužino ir neįkliūva, net jei to siekdamas ką nors nužudo.

„Novičiokas“ – dar viena žudymo technologija. Jis byloja apie naujybiškumą ir kūrybiškumą šioje srityje. Paradoksas, jog tai – ir kontržinojimo, t. y. žudymo pėdsakų slėpimo, technologija. Kad agentas (dvigubas ar viengubas) nužudomas, rodo – jis susimovė. Tai išplaukia iš makiavelizmo, bent jau iš jo vulgarios formos. Tik skandalas, kad ši technologija griauna Vakarų pranašumo, vadinasi, ir gerumo, mitą.

Iš makevializmo išplaukia ir tai, kad politika neatsiejama nuo šnipų institucijos. Beje, Francis Baconas, laikęs save N. Machiavelli sekėju, iškėlė šūkį, kurį galima laikyti informacinės visuomenės moto: „Žinojimas – jėga.“ Kitaip tariant, politikas tuo galingesnis, kuo daugiau žino. Tą patį galima pasakyti apie valstybę. Daugiau žinanti valstybė – galingesnė. Čia šnipų institucija yra nepamainoma. Politikos, kaip galios akumuliavimo, tikslai reikalauja turėti šnipų tinklą verbuojant ir perverbuojant agentus. Susimauti nevalia: politika įpareigoja žūtbūt atgauti dvigubą agentą – gyvą ar mirusį. Šnipai – įgalinančių žinių surinkimo mazgai.

Vis dėlto paklauskime plačiau. Ar mūsų šiuolaikinė kultūra nėra dvigubų agentų kultūra? Ar, geisdami tvirtos rankos demokratinėje šalyje, nesame dvigubi respublikoniškumo ir autoritarizmo agentai? Ar, žavėdamiesi Vakarų atributais, bet nesugebėdami jiems diktuoti madų, nesame dvigubi globalios ir lokalios kultūros agentai? Ar mes, tiražuojantys meno kūrinius, nesame popkultūros ir elitinės kultūros dvigubi agentai? Ar nesame žinojimo ir nežinojimo dvigubi agentai, kai paskandinti informacijos sraute nebesugebame jos atsirinkti? Ar nesame informacinės ir kūrybos visuomenės dvigubi agentai, kai kūrybą suprantame kaip žinojimo trafaretų maišymą? Galiausiai – ar nesame gėrio ir blogio dvigubi agentai, pašalinę moralumo skrupulus ne tik iš politikos, bet ir iš savo gyvenimo?

Ar nėra taip, kad visa dvigubo agentiškumo painiava kyla iš vulgariai suprantamo makiavelizmo, t. y. iš empirinių nuostatų išvalyti politiką, pašalinti moralines bei religines priemaišas ir padaryti ją profesionalų reikalu? Profesionalų, kurie negali sau leisti susimauti naudodami politines žinių išgavimo ir manipuliavimo technologijas.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas