Apdainuotos Dainų šventės nelaimės
Dai­nų šven­tė, skam­biu pa­va­di­ni­mu „Šimt­me­čio Lie­tu­va“ vyks­ta. Tik ją ly­din­tis triukš­mas dėl mais­to ir glu­mi­na, ir juo­ki­na. Pir­miau­sia, pa­gal ži­niask­lai­dos pra­ne­ši­mų gau­są ir to­ną ima at­ro­dy­ti, kad tai mais­to de­gus­ta­ci­jos šven­tė, ku­ri vi­si su­si­rin­ko ne tiek pa­mu­zi­kuo­ti, kiek gar­džiai ir so­čiai pa­val­gy­ti val­diš­ko mais­to.

Socialiniai tinklai ir straipsniai publikuoja kotletų ir košių nuotraukas, lyg iš jų būtų galima ką nutarti apie maisto kokybę, o sostinės miesto meras paskelbia, kad kotletai esą „nususę“. Nesiginčysiu – neragavau, o pagal grožį vertinti nemoku. Bet ne vien apie maistą čia kalba ir net ne apie jo gamintojus, kuriuos visi iš eilės „tarkuoja“.

Nereiktų R. Šimašiui, su apsimestiniu rūpesčiu šauktis pagalbos neva alpstantiems iš bado šventės dalyviams, jei jis būtų iš anksto apie didelį renginį, vyksiantį jo valdose, pagalvojęs solidus politikas.

Pagrindinis kultūros renginių pirkėjas šalyje yra valstybė. Dainų šventę reguliariai organizuoja viena ir ta pati valdiška įstaiga, kuri daugiau nieko iš esmės ir nedaro. Data, dalyvių apytikris skaičius, jų poreikiai ir t.t. žinomi iš anksto – arba privalo būti žinomi. Ir visgi, valdžiai ji ir vėl atėjo lyg netikėta stichinė nelaimė – kruša, skėrių antplūdis ar uraganas bei po jo sekantis badmetis. Meras, premjeras, kiti populiarumo ištroškę veikėjai ir socialinių tinklų sociopatai ir greitai generuojamo skaitomumo sensacijų ištroškusi žiniasklaida springsta nuo neva labai nuoširdaus rūpesčio šventės dalyvių gerove. Ir, žinoma, ieškoma kaltų. Ieškoti nieko nereikia – kalčiausia yra valdžia. Tie patys neva rūpestingi merai, premjerai, ministrai, viešųjų pirkimų prievaizdai – visa valdžios armija, kuri ne tik neatlieka namų darbų, bet ir nežino arba nesupranta kas užduota.

Pirmiausia užduotis – pakeisti požiūrį į žmogų ir sutvarkyti vadybą. Tai beje, jau „apdainuota“ tema. Jau prieš keletą metų buvo keliamas klausimas – ar ne laikas pakeisti tradiciją ir liautis versti mokyklas benamių prieglaudomis, nudrebiant šokėjėlius ir dainorėlius nakvoti ant grindų, kaip kokius valkatas? Beje, po švenčių mokyklos neretai lieka gerokai nusiaubtos. Žinoma, iškart sukudakavo choras žioplių, kuriems „nieko čia tokio“. Mat ir jie taip gyveno, ir nieko jiems nenutiko – svarbiausia šventė. Žinoma. Kai mes augome, sovietinėse mokyklose tualetai irgi buvo su skylėmis grindyse. Kolchozuose gyvenome bendrabučiuose su dušais, kuriose dabar griežtieji veterinarijos prievaizdai neleistų ir kiaulių prausti. Išgyvenome, nes „nieko čia tokio“. Nenumirėme. Tik ar tai reiškia, jog taip amžinai ir turi būti?

Gal pasvajokime – šventei, kurios data ir dalyvių skaičius numatomi iš anksto – galima įrengti laikiną viešbučių miestelį (tokį kaip būna per olimpines žaidynes). Jame yra ir maitinimo taškų, ir reikalinga infrastruktūra civilizuotai gyvensenai. Kas nori maitinasi valdiškai centralizuotai, kiti gauna dienpinigius ir nespraudžiami į bendrą valgiaraštį. Maisto gamintojai ir visa ko ten tiekėjai atrenkami ne likus dviem savaitėm iki renginio ir neturi verstis per galvą ruošdamiesi.

Galima tą padaryti ir likus pusmečiui iki fiestos pradžios. Sudarant valgiaraščius, kuriuos irgi tvirtina būtent valdžia, irgi galima turėti daugiau fantazijos. Galima su tuo pačiu maitintojų ir apgyvendintojų verslu susitarti ir iš anksto – civilizuotai. Visi turėtų naudos. Nereiktų R. Šimašiui, su apsimestiniu rūpesčiu šauktis pagalbos neva alpstantiems iš bado šventės dalyviams, jei jis būtų iš anksto apie didelį renginį, vyksiantį jo valdose, pagalvojęs solidus politikas.

Sakysite – bus labai brangu? Atleiskite, bet viskas ir taip kaskart gerokai pabrangsta – ir bilietų kainos, ir organizatorių honorarai, ir, turbūt mokyklų aktų ir sporto salių grindys. Pamenu, prieš aštuonerius metus vienas verslininkas griebėsi už galvos pamatęs sąmatoje vejos sutvarkymo eilutę – prisiekė net už dešimt kartų mažesnę sumą sutvarkęs liktų pliuse. Jis žinojo ką sako, nes jo įmonė organizuoja ryškių užsienio žvaigždžių koncertus.

Pagaliau, jei viskas dar kažkiek ir pabrangtų, reikia atsakyti sau į klausimą – ar tikrai ta šventė yra pagrindinis valstybės kultūrinis renginys? Jei taip – galima vieną kartą ir investuoti. Aišku, pasistengus apriboti „drožlės“ apetitus. Tik kažkodėl sunku to tikėtis, nes dideli valdžios žmonės dabar sako, kad viskas jiems jau nuo pat šios šventės organizavimo pradžių yra įtartina, įskaitant sąmatas. Bet, sako aiškinsis vėliau. Žinoma. Po keliolikos metų kas nors atliks archeologinį parlamentinį tyrimą ir paviešins kokių nors įrašų išklotines, kad visi galėtų eilinį kartą pasibaisėti, paaimanuoti ir pasikeikti. O kol kas – šventė vyksta, nepaisant skrandžio ir higienos bėdų. Su kuo visus ir sveikinu.