Algirdas Paleckis ir graikų filosofija, arba aktualioji Antika
Va­kar pa­skli­dus ži­niai apie Al­gir­do Pa­lec­kio su­ėmi­mą, pro žvi­trias akis ne­prasp­rū­do tai, kad pa­sku­ti­nis jo pa­pos­ti­ni­mas „Fa­ce­boo­ke“ – be­veik prieš du mė­ne­sius, spa­lio 22 d. Ma­žiau kas at­krei­pė dė­me­sį į tai, ko­kie gi bu­vo pa­sku­ti­nie­ji vie­ši šio įta­ria­mo šni­po ir vals­ty­bės iš­da­vi­ko žo­džiai, par­ašy­ti, kai jam ant pe­ties jau lei­do­si su­nki Te­mi­dės ran­ka.

Taip ir įsivaizduoju Algirdą Paleckį, tuo metu, kai laiptais girdėti kaukšint pareigūnų batai, o garsų beldimą į duris palydi griausmingas balsas: „Policija! Įstatymo vardu įsakau atidaryti!“, karštligiškai barbenantį kompiuterio klavišais savo „Apologiją“:

„Istorija yra vaikas, statantis smėlio pilis jūros pakrantėje.“ Šiame graiko Heraklito prieš 2500 m. pasakytame sakinyje daug tiesos. Įvykių tėkmė žaisminga, nenuspėjama ir staigi, kaip vaikas, o jo kūrybą netrunka nuplauti laikas ir kitos stichijos.“

Įvykių tėkmė išties nenuspėjama, staigi ir žaismingai ironiška, bet Herakleitą tai drg. Paleckis cituoja nei į tvorą, nei į mietą. Čia parafrazuojamas Herakleito fragmentas B 52 DK (nevarginsiu Jūsų graikišku tekstu) verstinas taip: „Amžinybė yra vaikas, žaidžiantis, kauliukus mėtantis – vaiko yra karalystė“. (Vertimą kiek supaprastinau, kad būtų lengviau suprasti – vietoj „amžinybės“ gali būti „amžius“, vietoj „kauliukų“ – „šaškės“: senovės graikų žaidimas pesseia aprėpė ir atsitiktinumo elementą, ir strateginį lentos žaidimą.)

Išties, juk Algirdas Paleckis nebūtinai turėjo sekti Stalino saulę vežusio savo senelio, tėvynės išdaviko Justo Paleckio pavyzdžiu.

Taigi akivaizdu, kad su senąja graikų filosofija Paleckiui sekėsi ne geriau, negu su istorine tiesa ar Lietuvos įstatymų laikymusi. Manau, kad toks Herakleito iškraipymas teismo turėtų būti užskaitomas kaip sunkinanti aplinkybė.

Tikrai gaila, kad šis buvęs diplomatas nepaskaitė Herakleito kiek įdėmiau, ir ne paskutinę akimirką prieš areštą. Gal jo akis būtų užkliuvusi už fragmento 91a: „Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti“. Tuomet gal būtų supratęs, kad dar sykį į tą pačią upę neįbris – antrąkart nepavyks atsipirkti taip lengvai, kaip prieš šešerius metus, kai Lietuvos Aukščiausiojo teismo Algirdas Paleckis buvo pripažintas kaltu už antivalstybinių nusikaltimų neigimą ir įpareigotas sumokėti viso labo 10 400 litų baudą. Dabar jam belieka guostis šio Herakleito posakio parafraze, kurią pasiūlė Eligijus Raila: „Į tą pačią cypę dukart nesėsi“.

Būtų nepakenkę perskaityti ir 74 fragmentą, kur Efezo mąstytojas perspėja: „Neturime (kalbėti ir elgtis) it savo gimdytojų vaikai“. Išties, juk Algirdas Paleckis nebūtinai turėjo sekti Stalino saulę vežusio savo senelio, tėvynės išdaviko Justo Paleckio pavyzdžiu. Šeimos precedentai, giminės tradicijos mūsų neįpareigoja elgtis prieš sąžinę – esame laisvi būti savimi, neturime būti vien tik savo tėvų (ar senelių) vaikai, sunkaus šeimos palikimo įkaitai.

Savo ruožtu Herakleito 44 fragmentas kalba apie tai, kad „Liaudžiai reikia ginti įstatymą nelyginant miesto sieną“. Įstatymo laikytis reikia lygiai atkakliai ir įnirtingai, kaip būtina sergėti nuo priešų fizines miesto sienas. Įstatymų laužymas, pasak graikų mąstytojo, sužlugdo miestą taip pat greitai, kaip miesto sienoje atsivėrusi properša, pro kurią į miestą ima plūsti priešo būriai. O Algirdas Paleckis, panašu, tiesiog pageidavo stoti mūsų miesto priešų pusėje.

Šis literatūrinis epizodas turbūt yra vienintelis šviesesnis nešvarios ir slegiančios Algirdo Paleckio istorijos momentas. Aišku, nesitikiu, kad jo suėmimas sukels tokį susidomėjimo Herakleitu anšlagą, kaip kad Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nusišnekėjimas apie Lietuvos karvių primilžį po to, kai žurnalistas paklausė jį apie „Gyvulių ūkį“, padėjęs iššluoti iš knygynų lentynų alegorinį George’o Orwello šedevrą. Tačiau vis tiek smagu, kai dabarties politinėse aktualijose įsipynęs paslaptingo ir mažai žinomo Antikos mąstytojo vardas.

Mantas Adomėnas – Seimo narys, buvęs TS-LKD narys