Abortų draudimas – vilkas avies kailyje
Abor­tas nė­ra gė­ris, spren­di­mas nu­trauk­ti nėš­tu­mą vi­sa­da yra su­nkus ir skaus­min­gas. Pa­ti vie­na­reikš­miš­kai esu už tai, kad kuo ma­žiau mo­te­rų pa­tir­tų ne­pa­gei­dau­ja­mą nėš­tu­mą ir tu­rė­tų jį nu­trauk­ti. Ta­čiau ne­ga­liu su­pras­ti ir pa­tei­sin­ti veid­mai­niš­kų, gy­vy­bės ap­sau­ga pri­den­gia­mų ini­cia­ty­vų, ku­rių es­mė – mo­ters tei­sių į sa­vo kū­ną, svei­ka­tos ap­sau­gą, pri­va­taus gy­ve­ni­mo ap­sau­gą ir net gy­vy­bę pa­žei­di­mas.

Nuo 2005-ųjų Lietuvoje vis mėginama uždrausti abortus, motyvuojant tai siekiu sumažinti jų skaičių. Kitų šalių praktika rodo, kad abortų draudimas turi priešingą efektą. Lenkijoje per metus atliekama 100 tūkst. nelegalių abortų, ir tik turtingesnės lenkės vyksta į užsienio klinikas, kuriose procedūra atliekama saugiai. Nepasiturinčios moterys ir merginos imasi viduramžiškų naminių metodų arba patiki savo sveikatą ir gyvybę kvalifikacijos stokojantiems „mėsininkams“. Dėl šešėlinio tokios veiklos pobūdžio net nefiksuojama, kiek moterų miršta nuo patirtų komplikacijų.

Abortų draudimo propaguotojų apsimestinis rūpestis dėl gyvybės apsaugos kelia pyktį, juk jie puikiai žino, kad būtent draudimo kaina yra prarastos gyvybės.

Po nepriklausomybės atkūrimo abortų Lietuvoje sumažėjo devynis kartus: 1991 metais buvo atliktos 40 765 nėštumo nutraukimo procedūros, 2000-aisiais – 16 259, 2016 metais – 4502. Toks mažėjimas siejamas su informacijos apie nėštumo prevenciją sklaida, kontracepcijos naudojimu, kylančiu pragyvenimo lygiu, smurto prieš moteris mažinimu. Ne su draudimais. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja yra pažymėjusi, jog abortų draudimas nelemia jų mažėjimo, o tiesiog veda prie nelegalių abortų, kurie kur kas labiau traumuoja moteris. Tad Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo pataisos yra moters laisvės ir pasirinkimo suvaržymas, o ne reali priemonė siekiant mažinti abortų skaičių.

Abortų draudimo propaguotojų apsimestinis rūpestis dėl gyvybės apsaugos kelia pyktį, juk jie puikiai žino, kad būtent draudimo kaina yra prarastos gyvybės. Jei leisime Lietuvai prisidėti prie vos kelių išlikusių viduramžiškų draudimų salų, bus daugiau moterų ir mergaičių mirčių, daugiau nužudytų kūdikių, daugiau savižudybių, grįšime į „Paskenduolės“ laikus. Abortų draudimas yra vilkas avies kailyje, jis nieko negelbsti ir kelia grėsmę. Mūsų šalyje, kurioje smurtas prieš moteris yra kasdienybė, svarstoma galimybė darsyk jas nubausti. Todėl nestebina, kad tie patys žmonės, kurie propaguoja abortų draudimą, aršiai priešinasi moterų teisių apsaugai.

Noriu priminti, kad abortų draudimas sugrąžintų reprodukcinę prievartą prieš moteris, iš kurios vadavomės ne vieną šimtmetį. Efektyvios priemonės siekiant mažinti abortų skaičių yra lytinis švietimas, prieinama kontracepcija ir paslaugos bei pagalba moterims, kurios yra priverstos nutraukti nėštumą dėl smurto ir skurdo. Ar šių moterų problemas išspręs institucinė prievarta? Ar tikrai norime grįžti prie nėščių paauglių mirtingumo problemos? Ar tikimės, kad išnyks išprievartavimo stigma, ir pasmerksime prievartos aukas antrinei viktimizacijai?

Vadinamosios išimtys iš draudimo tėra spąstai. Kitų šalių praktika rodo, kad uždraudus abortus ir kriminalizavus gydytojų atsakomybę, sukuriama baimės atmosfera, o gydytojai nesiryžta daryti aborto net tada, kai nėštumas grasina moters sveikatai ar gyvybei, yra nustatytas sunkus vaisiaus apsigimimas ar kai nėštumas yra išžaginimo pasekmė. Kas nori sėsti į kalėjimą? Niekas.

Abortų draudimas Lietuvoje neatitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų ir prieštarautų Lietuvos įsipareigojimams pagal Jungtinių Tautų (JT) konvenciją dėl visų formų diskriminavimo panaikinimo. Įstatymo projektas nedera ir su JT Vaiko teisių konvencija, nes nepilnametės mergaitės būtų verčiamos tęsti ankstyvą negeidaujamą nėštumą, neatsižvelgiant į jų interesus.

Noriu pacituoti Europos Parlamento narę Viliją Blinkevičiūtę, kuri kartu su 90 europarlamentarų pasirašė laišką Lietuvos vadovams dėl abortų draudimo. Ji sakė: „Atsisakymas užtikrinti lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūrą, paisyti su tuo susijusių teisių ir teikti susijusias paslaugas, įskaitant saugius ir teisėtus abortus, yra smurto prieš moteris ir mergaites forma.“

Siūlau imtis praktinių, efektyvių, moterų ir mergaičių teises nepažeidžiančių priemonių.

Pirma, reikia pagaliau turėti efektyvų lytinį švietimą, kad mergaitės aiškiai žinotų, kas vyksta su jų kūnu, kaip pastojama, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų lytinių santykių ir prievartos, kur gauti informacijos ir pagalbos. Nežinojimas ir baimė nėra pagalbininkai užtikrinant jaunosios kartos saugumą ir apsaugą nuo ankstyvo, pavojingo nėštumo.

Antra, būtina užtikrinti, kad informacija apie šeimos planavimą ir kontracepciją pasiektų visas moteris, ypač gyvenančias atokiuose regionuose, patiriančias skurdo ir / ar smurto riziką; taip pat užtikrinti realų finansinį kontraceptikų prieinamumą, nes šiandien jie tampa prabangos preke, prieinama vidutines ar didesnes pajamas gaunančiam visuomenės segmentui. Apsvarstykime galimybę valstybei dengti kontraceptinių priemonių kainos dalį ar kompensuoti mažesnes pajamas turintiems gyventojams jų įsigijimą. Pasinaudokime daugelio Europos Sąjungos šalių bei Šveicarijos patirtimi ir įtvirtinkime ilgai galiojantį (12 mėn.) receptą kontraceptikams.

Trečia, jau seniai delsiama teikti efektyvias ir prieinamas paslaugas bei pagalbą skurdą ir / ar smurtą arba jų riziką patiriančioms moterims. Moterims, kurios norėtų, bet bijo susilaukti kūdikio, nes tiesiog neturi sąlygų ir galimybių juo pasirūpinti, būtina suteikti visą reikalingą socialinę, teisinę, materialinę pagalbą. Socialinių darbuotojų algų ir kvalifikacijos kėlimas, psichologinių konsultacijų ir psichoterapijos prieinamumas, paslaugos į namus, vaikų priežiūros paslaugos vienišoms mamoms, lankstesnis darbo grafikas – tai, ko reikia, jei norime mažiau abortų ir saugaus moterų gyvenimo Lietuvoje.

Dovilė Šakalienė yra Seimo LSDP frakcijos narė