60 niūrių atspalvių, arba Liūdnasis Lietuvos scenarijus
Tie, ku­rie do­mi­si Jung­ti­nių Vals­ti­jų pre­zi­den­to rin­ki­mais, ži­no, ko­kia svar­bi yra Ajo­vos (angl. Io­wa) vals­ti­ja. Ji bal­suo­ja pir­mo­ji, o šios vals­ti­jos gy­ven­to­jų su­dė­tis daug­maž ati­tin­ka vi­sų JAV. Mėgs­ta­ma sa­ky­ti, kad Ajo­va yra sa­vo­tiš­kas at­spin­dys ar­ba prog­no­zė, kaip bal­suos vi­sa ša­lis.

Turbūt ką nors panašaus galima pasakyti ir apie Lietuvos savivaldybes. Tam tikru požiūriu kiekviena iš 60 savivaldybių yra atskira Lietuvos vizija. Kadangi maži dariniai kinta greičiau nei dideli, žiūrėdami į atskiras savivaldybes realiai matome 60 Lietuvos ateities scenarijų. Koks ateities scenarijus Lietuvai gresia, rodo keturi tyrimai.

Jei niekas nepasikeis, ateityje bus dar daugiau norinčių valgyti ir dar mažiau gaminančių žmonių.

1. Anot pastarojo gyventojų surašymo (2011 metų), jei Lietuvoje gyventų tik 10 žmonių, keturi iš jų išlaikytų save ir kitus, tris išlaikytų šeimos nariai, o dar tris – mokesčių mokėtojai. Paprastai tariant, keturi žmonės uždirba sau ir kitiems, trys dar neuždirba, trys jau nebeuždirba. Turime keturis mokesčių mokėtojus, tris vaikus ir tris pensininkus. Keturi turi uždirbti tiek, kad užtektų dešimčiai.

Bet tai dar ne viskas. Iš keturių mokesčių mokėtojų apie pusantro dirba viešajame sektoriuje – nuo mokytojų iki politikų. O tai reiškia, kad atlyginimai jiems mokami iš jau surinktų mokesčių, kuriuos sumoka privačiame sektoriuje dirbantys asmenys. Buhalteriniu požiūriu tai reiškia, kad vietoj keturių žmonių, uždirbančių sau ir kitiems, turime tik maždaug du su puse.

Du su puse žmogaus turi uždirbti tiek, kad užtektų trims vaikams, trims pensininkams ir pusantro žmogaus viešajame sektoriuje. Du su puse turi uždirbti tiek, kad užtektų dešimčiai. Supaprastinkime ir pamatysime, kad du turi uždirbti tiek, kad pavalgyti užtektų patiems ir dar aštuoniems žmonėms. Lietuva yra tarsi daugiavaikė šeima. Ir tai daug ką paaiškina: nuo aukštų mokesčių iki nedidelių pensijų.

Bet nepamirškite, kad tie „du ir aštuoni“ apskaičiuoti pagal Lietuvos vidurkį, į kurį įtraukti ir didieji miestai. Kai kuriuose rajonuose situacija dar prastesnė. Mažiau dirbančių, daugiau nedirbančių ir nebedirbančių, o viešasis sektorius – dar didesnis.

2. MOSTA žmogiškųjų išteklių tyrimas atskleidžia, kad kai kuriuose rajonuose iš tų žmonių, kurie dar dirba, beveik du trečdaliai darbuojasi viešajame sektoriuje. Štai Lazdijuose 61 proc. dirbusių žmonių plušėjo viešajame sektoriuje, Ignalinoje – 57 proc., Zarasuose – 54 procentai. Šiuose rajonuose ne du žmonės išlaiko aštuonis, o vienas išlaiko devynis.

Turime keturis mokesčių mokėtojus, tris vaikus ir tris pensininkus. Keturi turi uždirbti tiek, kad užtektų dešimčiai.

Čia atsiskleidžia liūdnasis Lietuvos ateities scenarijus. Dirbančiųjų ir kuriančiųjų mažai, norinčiųjų valgyti – daug. O net jei ir nori kurti, nelabai yra kur. Belieka arba išvažiuoti, arba ieškotis valdiško darbo.

3. Specialiųjų tyrimų tarnybos „nepotizmo indeksas“ matuoja, kiek žmonių savivaldybių administracijose yra susiję giminystės ryšiais. Čia „pirmauja“ Pagėgiai, o mano minėti Lazdijai, Zarasai ir Ignalina yra pirmajame nepotizmo indekso dešimtuke. Apie ketvirtadalį tenykščių merijų darbuotojų yra susiję giminystės ryšiais.

Žinoma, giminystės ryšiai – savaime nieko bloga. Vaikai dažnai nori sekti tėvų pėdomis, o mažame miestelyje daug žmonių yra giminės ir artimieji. Bet nejučiomis kyla klausimas, ar tikrai visi žmonės, dirbantys valdžiai (nesvarbu, vietinei ar centrinei), tikrai yra reikalingi?

4. Naujausias Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas – apie tai, kiek žmonių dirba savivaldybių administracijose. Jei lygintume pagal gyventojų skaičių, Vilniaus mieste vienas administracijos darbuotojas aptarnauja 611 gyventojų, Kauno mieste – 463. Pagėgiuose vienam administracijos darbuotojui tenka 61 gyventojas, Ignalinoje – 91, Zarasuose – 101, Lazdijuose – 113. Vidutiniškai Lietuvoje – 142.

Štai Lazdijuose 61 proc. dirbusių žmonių plušėjo viešajame sektoriuje, Ignalinoje – 57 proc., Zarasuose – 54 procentai. Šiuose rajonuose ne du žmonės išlaiko aštuonis, o vienas išlaiko devynis.

Žinoma, mažesnėse gyvenvietėse šis skaičius dažniausiai mažesnis, ir tai suprantama: gyventojų mažiau, bet savivaldos funkcijos tos pačios (nors čia irgi būtų galima klausti, ar tokia sistema yra protinga). Bet į akis krinta kitas dalykas: savivaldybės, kuriose gyventojų maždaug tiek pat, turi nevienodą administracijos darbuotojų skaičių. Pagėgiai ir Rietavas: gyventojų beveik tiek pat, bet Rietave darbuotojų beveik perpus mažiau. Ignalinos rajonas ir Palanga: gyventojų tiek pat, bet Palangoje administracijos darbuotojų beveik perpus mažiau. Zarasai ir Širvintos: Zarasuose perpus daugiau administracijos darbuotojų.

Tam tikri skirtumai gali būti nulemti objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, vienur savivaldybės administracijos pastatą valo samdoma įmonė, kitur valytojas įdarbina pati merija. Vienur valytoja bus traktuojama kaip dirbanti privačiame sektoriuje, kitur – kaip viešajame. Bet pastatų valymo ypatumais ir neužpildytais etatais turbūt nepavyks paaiškinti situacijų, kai gyventojų skaičiumi vienodų rajonų administracijos skiriasi dvigubai.

Tai, kas jau yra nutikę kai kuriose savivaldybėse, gali nutikti visai Lietuvai. Daug norinčiųjų valgyti, mažai galinčiųjų ar norinčiųjų gaminti. Juolab kad kol kas judame būtent to link. Visuomenė senėja, o tarp išvažiuojančiųjų daugiau darbingo amžiaus žmonių. Jei niekas nepasikeis, ateityje bus dar daugiau norinčių valgyti ir dar mažiau gaminančių žmonių.

Žinoma, šią tėkmę galima pakeisti. Žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų ar bakterijų, kad sąmoningai keičia savo aplinką ir aplinkybes. Bet į kokį rinkėją taikosi politikai? Į savarankišką sau ir kitiems pagaminantį žmogų ar tą, kuris laukia, kol jam pavalgyti pagamins kiti? Kas šiuo metu visuomenėje turi moralinį autoritetą: tas, kuris kuria, ar tas, kuris dalija tai, ką sukūrė kiti?

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas