5 pasiūlymai būsimam kultūros ministrui
Į vis dar dir­ban­čios mi­nis­trės Lia­nos Ruo­ky­tės-Jons­son va­do­va­vi­mą Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai ga­li­me pa­žiū­rė­ti kaip į ne vi­sai pa­vy­ku­sį sce­na­ri­jų. Įžan­ga bu­vo daug ža­dan­ti, siu­že­to da­ly­je pri­trū­ko veiks­mo, o at­omaz­ga bu­vo ne­ti­kė­ta. Vy­riau­sy­bė ir mi­nis­trė gar­siai skel­bė apie kul­tū­rą kaip pa­grin­di­nį pri­ori­te­tą (su­nkiai se­kė­si jį įgy­ven­din­ti), kol ga­liau­siai kul­tū­ri­nin­kams vis ban­dant ras­ti dia­lo­gą su mi­nis­tre griu­vo ir jos pa­čios kė­dė.

Nuo kitų metų pradžios Lietuvos kultūros ir jos darbuotojų laukia naujas etapas – kitas kultūros ministras, kiti prioritetai. Kultūros žmonėms vėl gali kilti naujų išbandymų. Belaukdamas naujo ministerijos vadovo, spėliodamas galimų kandidatų pavardes, nejučia sudėliojau penkis pasiūlymus naujam kultūros ministrui.

Pirma, kultūros politika privalo būti pagrįsta įstatymais. „Valstiečių“ Vyriausybės programoje žadėta, kad „Lietuvos kultūros ir meno politikos sistemos pagrindai bus įteisinti atskirame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos bus įgyvendinamos patvirtinus ilgalaikės ir vidutinės trukmės kultūros raidos strateginio planavimo dokumentus: 2017–2030 metų Lietuvos kultūros strategiją bei ją įgyvendinančią Nacionalinę kultūros programą“. Mūsų kultūros politika iki šiol grindžiama gairėmis, o prioritetu žadėjęs būti Kultūros pagrindų įstatymas taip ir neišvydo dienos šviesos. Nuo jo turėtų prasidėti visas kultūros politikos formavimo procesas. Tiesa, strategija „Kultūra 2030“ šiek tiek pajudėjo į priekį – skubiai šaukiamos darbo grupės, stengiantis dvejų metų nepadarytus darbus atlikti per dviem savaitėmis pratęstą ministrės kadenciją.

Antra, privalu kalbėtis su žmonėmis. Ar gyvenime, ar politikoje nemėgstame už akių priimamų sprendimų. Tinkamai pasirinkta komunikacija – pirmas žingsnis imantis pokyčių ar reformų. Vis garsiau buvo girdimi interesų grupių, muziejininkų, leidėjų, teatralų, muzikantų skundai, kad per dvejus metus taip ir nepavyko rasti kontakto ar bent kartą akis į akį susitikti pasikalbėti su kultūros ministre. Nesuprantamas ir neįmanomas toks bendravimas, kaip, pavyzdžiui, nurodymas muziejams kartą per mėnesį dirbti nemokamai, nors patys muziejininkai apie jį išgirdo tik iš žiniaskalidos. Tai neišvengiamai sukelia įtampos ir pykčio bangą su grasinimais išsiskirstyti, jei ir toliau niekas nesiteiks susitikti bei kalbėtis.

Trečia, turi būti palaikomas ir populiarinamas nacionalinis turinys. Nuo šių metų gruodžio 18 dienos įsigalioja Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos pakeitimai, o ES narė Lietuva yra įsipareigojusi per 21 mėnesį juos pritaikyti nacionalinėje teisėje. Esu tikras, kad autorių teisės turi būti ginamos ir direktyva perkeliama be atidėliojimų. Be esminio dokumento turinio, susijusio su nepilnamečių apsauga nuo žalingos informacijos televizijoje ir internete, jame kalbama ir apie kvotas. Dokumente siūloma, kad bent 30 proc. transliacijų turinio sudarytų Europoje sukurti kūriniai.

Ketvirta, būtina remti nepriklausomą kultūros žiniasklaidą. Prasidėjusi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarka užtruko pernelyg ilgai. Fondas naikinamas, tačiau vietoj jo – nieko, kas žadėta, nesukurta. Čia dar įžvelgčiau paralelę ir šios kadencijos daugumos norą valdyti nepriklausomą žiniasklaidą per bandymą sureguliuoti LRT veiklą. Veiksmai, nukreipti prieš nacionalinį transliuotoją (skubinamas naujos LRT įstatymo redakcijos priėmimas, nesulaukus Konstitucinio Teismo sprendimo ar Seimo balsavimo dėl komisijos išvadų), atrodo skuboti.

Ir penktas, kone svarbiausias patarimas naujam kultūros ministrui bei jo komandai – turėti stuburą ir nepasiduoti spaudimui. Susiklosčiusi ydinga praktika, kad kultūra visada likdavo lyg ir visų sričių paraštėse. Ministerijų dalybose kultūros ministro portfelis būdavo mėtomas tai vienam, tai kitam kaip nepageidaujamas ir dažnai pasiūlomas mažesniems koalicijų partneriams. Sunkiai suprantami ir pagąsdinimai kultūros įstaigoms susimažinti biudžetus, nedidinti algų, balansuoti būsimą biudžetą bei kitaip taupyti kultūros biudžeto sąskaita.

Tad laukčiau ir Lietuvai linkėčiau ministro, kuris suvoktų, kad George'as Orwellas nerašė apie gyvulininkystę ir ūkių plėtrą. Būsimas ministras turėtų nepamiršti į kultūros srityje besidarbuojančius žmones pažvelgti jautriau. Linkėčiau, kad jam rūpėtų kūrėjai, menininkai, bibliotekininkai, apskritai visi kultūros darbuotojai. Kultūra naujam ministrui turėtų rūpėti ne dėl išskaičiavimo (siekiant vien išsilaikyti poste ir nesipriešinti viršesniam pagal rangą), ji nebūtų nei parduodama, nei mainoma. Juk tai – valstybės pagrindas. Ir mes padėsime jį suformuoti, tik nepamirškime kalbėtis.

Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys