100 plius
Jau me­tų šim­tas+, kai bol­še­vi­kų per­vers­mas anuo­me­ti­nia­me Sankt Pe­ter­bur­ge per­ver­tė is­to­ri­jos la­pą.

Pradėjo atvirą filosofinę bei istoriosofinę nužmogėjimo ir nežmoniškumo epochą. Didžiąją Nelaimę. Su drg. Smerdiakovo išrastu pateisinimu: jei Dievo nėra, tai viskas galima.

Šiandien durdomas tęsiasi. Perkopė į antrą šimtmetį. Politikai, istorikai – save tokiais laikantys – diskutuoja, ką daryti, kaip vadinti, kai budeliai yra tarnavę „pažangai“? Didžiausias jų net karus laimėjo! Vieną prieš savo paties liaudį, kurią nukariavo, suvarė į vergiją ir maskapius, o kitą – prieš buvusį totalų sėbrą, kurį mokė ir iš kurio mokėsi. Ką daryti, kai budeliai „teisdavo“ ir galabydavo kits kitą, versdamiesi kūlio ir virsdami savo pačių durdomo aukomis?

Kai smegenys likdavo apverstos taip esmingai, kad ir po šimto plius neatsiverčia?

Apverstsmegeniai – dar blogiau negu besmegeniai.

Tai velniavai (biesovščinai) yra tik vienas vaistas – vadinti daiktus jų pačių vardais. Šiukštu ne melais.

Kovojo prieš „tarybų“ valdžią? – Priešas, taip jam ir reikia. Būtum pūtum.

O jeigu pasakytume teisingai: kovojo prieš nusikaltėlišką bolševikų valdžią? Ar priešintis nusikaltimui yra nusikaltimas? Gal tie, kurie pasimėgaudami žudė Vanagą, ir yra pragaro nusikaltėliai, tik dar taip asmeniškai nevadinami. Neteisiami po mirties, nors naujieji budeliai Magnickį teisė. Jau nukankintą.

Ar tautų kalėjimo griūtis – tautų tragedija?

Vargšai broliai rusai kažkur ten sibiruose ir novosibiruose, jau bemaž Kinijoje, vėl stato Stalinui paminklus. O kitų nedidelis būrelis kartą per metus tyliai pagieda raudą Stalino aukų atminimui. Za upokoj. Ir vieni, ir kiti – paveldėtojai, paveldas.

O mes?