„Valstiečių“ fenomenas
Nau­jau­sios apk­lau­sos, ku­rią „Lie­tu­vos ry­to“ už­sa­ky­mu at­li­ko bend­ro­vė „Vil­mo­rus“, re­zul­ta­tai šiek tiek nu­ste­bi­no ne vie­ną as­me­nį. Pir­miau­sia nuo­sta­bą su­kė­lė Sau­liaus Skver­ne­lio po­pu­lia­ru­mo pa­di­dė­ji­mas. Už­te­ko prem­je­rui vie­šai par­eikš­ti, kad kan­di­da­tuos pre­zi­den­to rin­ki­muo­se, ir no­rin­čių­jų ma­ty­ti jį ša­lies va­do­vo pos­te pa­dau­gė­jo be­veik dvi­gu­bai – nuo 10 iki 17 pro­cen­tų.

S. Skvernelio reitingų ūgtelėjimas rodo, kad jam kol kas sekasi pristatyti save kaip kairiųjų rinkėjų kandidatą. Šiek tiek populiarumo premjeras galėjo atimti iš Naglio Puteikio ir Aušros Maldeikienės, nes jų reitingai per mėnesį smuktelėjo. Tačiau Ingridos Šimonytės reitingų sumažėjimas kelia klausimą, ar ne jos galimų rinkėjų dalis pasirinko „valstiečių“ kandidatą.

Intriga dėl antrojo turo dalyvių kol kas išlieka. Šiandien aišku tik viena – į šį turą gali patekti kiekvienas iš pirmaujančiųjų trejetuko. Galbūt daugiausia šansų turi Gitanas Nausėda, bet dėl to lažintis nedrįsčiau. Būtų galima kirsti lažybų tik dėl tokio teiginio: į antrąjį turą tikrai pateks kandidatas, kuris patrauks kuo daugiau tiek kairiojo, tiek dešiniojo elektorato balsų.

Kitas stebinantis dalykas – partijų rikiuotėje po ilgos pertraukos į pirmąją vietą įsiveržė „valstiečiai“, tik gal ne tiek dėl savo reitingų pakilimo, kiek dėl konservatorių populiarumo smuktelėjimo beveik 4 procentais. Tačiau svarbiau yra tai, kad jau trečius metus „valstiečiai“ sugeba pasirodyti kaip pagrindinė kairioji partija, nors tokia jos laikyti negalima. Kodėl jiems tai sekasi?

Pirmiausia, susiklostė palankios aplinkybės, kai 2016 metais per gerą pusmetį nukrito socialdemokratų reitingai. Prie to prisidėjo ir Dalia Grybauskaitė, neslėpusi skeptiško požiūrio į tuometę valdančiąją koaliciją, o ypač į Darbo partiją ir Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę. Viešas prezidentės teiginys, kad ji nieko iš šios Vyriausybės nesitiki, buvo rimtas smūgis.

Populiariausiai partijai vadovauja žmogus, apie kurį nepalankiai atsiliepia beveik dvigubai daugiau žmonių negu palankiai.

Neturiu formalaus atsakymo, kas strategavo tokią valdančiosios koalicijos kritiką, tačiau kairiųjų partijų daužymas nepadėjo konservatoriams tapti valdančiąja partija. Socialdemokratų ir „darbiečių“ kritikai sulaukė rezultato, kurio tikrai neplanavo, – į valdžią atvedė iki tol buvusią nereikšmingą partiją.

Tačiau „valstiečiai“ atsidūrė paradoksalioje situacijoje, nes stipriausios kairiosios partijos pozicija turi silpną vietą – po jos rikiuojasi dar dvi kairiosios partijos, kurios bet kada gali imti populiarėti. Socialdemokratai nepraranda galimybių atsinaujinti, o „darbiečiai“ turi charizmatiškąjį lyderį. Juk nesunku nuspėti, iš ko šios partijos atimtų rinkėjus, jeigu jų reitingai imtų kilti.

Kol kas „valstiečiai“ elgiasi teisingai. Kadencijos pradžioje jie nusipelnė rinkėjų pagarbos už tai, kad sujudino per nepriklausomybės metus susiklosčiusią triadą – stambaus verslo, politinio ir valstybės tarnautojų elito. Jie šiek tiek praskleidė uždangą, kad paprasti piliečiai pamatytų, kaip valdoma mūsų valstybė. Nepajėgiu įsivaizduoti, jog kas nors panašaus būtų galėję vykti per ankstesnę Seimo kadenciją.

Tačiau šiuos „valstiečių“ nuopelnus abejotinus daro tai, kad jie patys yra stambaus verslo projektas. Didžiausias šalies žemvaldys Ramūnas Karbauskis iki šiol neatsakė į žurnalisto Edmundo Jakilaičio klausimus, kurių šis pateikė daug. Belieka tikėtis, jog kitas Seimas ištirs padėtį žemės ūkyje, o mes, piliečiai, turėsime išsamesnį vaizdą apie tai, kaip stambus verslas veikia mūsų valstybės raidą.

„Valstiečiai“ dar sugeba patikti skurdžiausiai gyvenantiems mūsų visuomenės sluoksniams. Pirmiausia jie rodo atjautą, susirūpinimą ir stengiasi pasinaudoti ekonomikos pakilimu, kad padėtų šiems žmonėms. Tačiau abejonių kelia kitkas – „valstiečiai“ nesiekia didinti valstybės biudžeto dalies bendrajame vidaus produkte, nors patys pripažįsta, jog pagal šį rodiklį atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Jei ieškosime analogijų su Darbo partija, kuri 2004 metais laimėjo daugiausia Seimo narių mandatų (39), manysime, kad „valstiečių“ frakcija parlamente turėjo smarkiai aptrupėti jau pernai pavasarį. Taigi R. Karbauskiui geriau sekasi suvaldyti tokią margą publiką. Neseniai vykusiame „valstiečių“ suvažiavime matėme nedidelį maištą prieš partijos pirmininką, tačiau jis buvo nepavojingas. Pasipriešinimas tikrai stiprės, jei partijos reitingai ims smukti.

Dar vienas „valstiečių“ fenomeno bruožas – populiariausiai partijai vadovauja žmogus, apie kurį nepalankiai atsiliepia beveik dvigubai daugiau žmonių negu palankiai. Panašiai vertinamas ir konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis, tačiau ši partija jau nėra vieno lyderio partija. O „valstiečiai“ yra tipiška vieno lyderio politinė organizacija, kuri be to žmogaus greitai dingtų iš politinio lauko. Disonansą tarp nepopuliaraus R. Karbauskio ir populiarių „valstiečių“ aiškinčiau S. Skvernelio egzistavimu. Be jo „valstiečiai“ nebūtų laimėję tiek daug mandatų. Dabar S. Skvernelio populiarumas dengia R. Karbauskio nepopuliarumą.

Jei S. Skvernelis taptų S. Daukanto aikštės rūmų šeimininku, „valstiečių“ lauktų miglota ateitis.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas