„Kaip nors“ valstybė
Tu­rė­tu­me bent jau pa­tys sau pri­pa­žin­ti, kad pa­sku­ti­nį kar­tą į sa­vo vals­ty­bę rim­tai žiū­rė­jo­me Ro­lan­do Pa­kso kri­zės lai­ko­tar­piu. Pa­skui įsto­jo­me į ES ir nuo ta­da rim­tai žiū­ri­me tik į sa­ve pa­čius. Tai su­ke­lia ne­iš­ven­gia­mas pa­sek­mes.

Turbūt svarbiausia ta, kad mes nepajėgiame nuosekliai ir ilgam susitelkti net ties didžiausiomis bendro gyvenimo grėsmėmis. Kadangi rūpinamės kiekvienas savimi, tai kuriame ne valstybės atsparumo, o asmeninio išgyvenimo planus.

Puikus pavyzdys – jau dešimtmetį iš esmės nekintantis Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos finansavimas. Mes renkame VSD direktorių įtakingiausiu valstybės tarnautoju ir mielai pasinaudojame augančių grėsmių retorika, kai ji mums naudinga. Bet iš tikrųjų mus visus tenkina „kaip nors“ ar „šiaip taip“ veikiantis VSD.

Toks ir yra tikrasis mūsų kaip politinės bendruomenės atsakas į grėsmes: „ai, kaip nors“. Esame „kaip nors“ valstybė.

Tai visai kita tema, bet aš manau, kad mes save apgaudinėjame. Visų pirma save apgaudinėjame rožiniais asmeninio išgyvenimo planais. Mes manome, kad ne taip jau ir glaudžiai esame vieni su kitais susiję.

Valstybės viduje mes visada mieliau kovojame su blogybėmis negu kuriame gėrybes. Politikai ir valstybės įstaigų vadovai neranda nei įkvėpimo, nei resursų eiti sunkiu tikrosios kūrybos keliu ir patirti visas jame laukiančias frustracijas. Todėl renkasi lengvesnį kelią – kaitą pateikia kaip savaiminę vertybę. Šalin „senąją gvardiją“, metas pokyčių vėjams ir panašiai.

Štai kultūros ministrė ketina perbraižyti visą savo lauką. Numatomi ilgalaikiai tikslai, planuojamos restruktūrizacijos, lėšų perskirstymas, kompetencijų perdalijimas, veiklos principų pokyčiai.

Sunku patikėti, kad tai esmingai paveiks Lietuvos kultūros raidą ar padarys kultūros politiką prasmingesnę. Bet jau aišku, kad bus konfliktų, dramų ir intrigų. Visiems bus smagu, nes vyks vyksmas. Teisybės dėlei reikia pridurti: dar vienas vyksmas, panašių vyksmų jau nemažai vyksta.

Taip ir gyvename – nuolat su kuo nors kovodami. Aukodami visas jėgas ir laiką pokyčiui, kuris niekada neįvyksta.

Bet juk taip yra ne dėl to, kad nemokame keistis. Net sunku pasakyti, ar tikrai visada keičiame tai, ko nereikia. Bet tikrai nepakeičiame to, ką pakeisti reikia.

Mums reikia ne naujų vėjų, posūkių ar įkvėpimo, bet daugiau pinigų valstybei. Normalios, ne „kaip nors“ veikiančios valstybės mes neturime dėl to, kad tokios nenorime pirkti.

Estijos plotas trečdaliu mažesnis už Lietuvos, o gyventojų Estijoje dvigubai mažiau. Tačiau Estijos biudžetas siekia 10,5 mlrd. eurų, o Lietuvos – 9,5 mlrd. eurų. Neverta nė kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, Liuksemburgo biudžetas – net 13,4 mlrd. eurų. Liuksemburgas gyventojų skaičiumi du kartus mažesnis už Estiją ir keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Beje, Liuksemburgas – priešingai nei Lietuva iš tikrųjų beveik nepatiria grėsmių.

Permainų vėjas niekada nepapūs iš kiauros kišenės. Bet mes juk tai žinome. Mes žinome, kad rimtai valstybės kūrybai reikėtų daugiau pinigų. Tik neketiname jų duoti.

Valstybė mums neatrodo svarbus dalykas. Mums – Lietuvos piliečiams visai pakanka „kaip nors“ valstybės.

Visada sakiau, kad pinigai absoliučia dauguma atvejų yra geriausias vertės rodiklis. Bent tiek, kiek vertė susijusi su žmonių nuomone. Ką nors pagirti gali visi, bet vertingą daiktą žmonės perka. Už tai, kas jiems tikrai atrodo svarbu, žmonės moka.

Valstybė mums neatrodo svarbus dalykas. Mums – Lietuvos piliečiams visai pakanka „kaip nors“ valstybės. Jei norėtume geriau veikiančios valstybės, duotume jai daugiau pinigų. Pirmiausia duotume daugiau pinigų valdžiai, nes puikiai suprantame, kad nebūna geros ir pigios valdžios.

Tai visai kita tema, bet aš manau, kad mes save apgaudinėjame. Visų pirma save apgaudinėjame rožiniais asmeninio išgyvenimo planais. Mes manome, kad ne taip jau ir glaudžiai esame vieni su kitais susiję. Todėl dėl vaizdo pakalbame, kas atrodo reikalinga, ir toliau tvarkome kiekvienas savo reikalus.

„Jeigu ką, aš kaip nors“ – štai kokia mintis dažniausiai kirba slapčiausiuose lietuvio dvasios užkaboriuose. Būtent ten – širdies gilumoje tas „kaip nors“ mums ir pakiša koją. „Kaip nors“ valstybė yra tik mūsų dvasios išdava – „kaip nors“ žmonių kūrinys.