Vasario 16-oji: nuspėta ateitis
Šian­dien gy­ve­na­me to­kio­je Lie­tu­vo­je, apie ko­kią tar­pu­ka­rio lie­tu­viai tik sva­jo­jo. To­dėl Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos tęs­ti­nu­mas – są­ly­gi­nis da­ly­kas. Siek­da­mi su­si­ta­pa­tin­ti su tar­pu­ka­riu, mū­sų lai­kams ne­priim­ti­nus epi­zo­dus tie­siog pra­lei­džia­me.

Taip mano „Lietuvos žinių“ kalbinta istorikė Monika Šipelytė, rengianti disertaciją apie XIX-XX a. Šveicarijos lietuvių vaidmenį atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Anot jos, svarbiausią takoskyrą Vasario 16-osios politinėje arenoje nulėmė šiandien vargiai beprisimenamos monarchistų stovyklos įtaka. Neįvertinant šio aspekto, Vasario 16-osios įvykiai dirbtinai ištraukiami iš istorinio konteksto.

Respublikai kažko trūksta

– Kiek ir kokių Lietuvos idėjų galima įžvelgti lietuvių tautinio atgimimo istorijoje iki Vasario 16-osios?

– Pirmas klausimas, diskutuojant apie tai, kokia bus Lietuva, buvo valdymo forma. Nuo pat pirmųjų politinių partijų įsikūrimo išryškėjo takoskyra būtent šiuo klausimu. Buvo aišku, kad Lietuvą siekiama atkurti kaip demokratinę valstybę, bet svarstyta, ar ji turėtų būti monarchija, ar respublika. Lietuvių veikėjai nuo pat pradžių dalijosi į monarchistus ir respublikonus. Tai aiškiausiai išryškėjo Lietuvos Tarybos darbe, per debatus 1917–1918 metais. Žinoma, jaunoje valstybėje, kai partinė sistema dar tik formavosi, buvo daug visokių nuokrypių. Buvo monarchistų, prijaučiančių socialdemokratiškai minčiai, buvo net monarchistų liberalų.

– Ar teisingai suprantu, kad šiandien Vasario 16-osios kontekste kiek egzotiškai skambančią monarchijos idėją turėtume vertinti labai rimtai?

– Taip, ypač jei kalbame apie modernios Lietuvos kūrimąsi. Šis laikotarpis išskirtinis tuo, kad dauguma to meto veikėjų net nemanė, kad galėtų būti kitaip. Jie buvo demokratiškų pažiūrų, bet manė, kad respublikai, kaip santvarkai, kažko trūksta. Jie svarstė, kad jei norime būti panašūs į senąsias valstybes, reikia turėti ryškų vadovą, lyderį. Seimas, tautos valia nebuvo ginčijami, bet vis tiek tikėtasi išsirinkti dar ir monarchą. Tai matyti ir 1917 metų Lietuvos Tarybos derybose su Vokietija. Daroma daug nuolaidų įvairiais klausimais, bet laikomasi tvirtos pozicijos, kad Lietuva nori turėti savo valdovą. Šiame kontekste ir iškilo Mindaugas II, kaip priminimas apie karališką Lietuvos patirtį. Esą buvome garsi Europos karalystė, žinome, kaip viskas veikia, todėl dabar norime savarankiškai pradėti iš naujo.

– Kuriuos Lietuvos politikus laikote svarbiausiais, įtakingiausiais monarchistais? Iš viešosios erdvės kaip tokį žinome turbūt tik Antaną Smetoną.

– A. Smetonos pažiūros išryškėjo per jo nesutarimus su Petru Klimu, Steponu Kairiu ir kitais socialdemokratų lyderiais. Čia irgi kalbame apie tą momentą, kai jau konkrečiai reikia spręsti. Socialdemokratai boikotuoja A. Smetonos pasiūlymus ir sako: šitas jau aiškus monarchistas, mes su juo toliau neisime, jeigu jis laikysis įsikibęs savo pažiūrų. Bet tarp išeivijos lietuvių taip pat buvo nemažai monarchistų. Šveicarijos lietuviai, apie kuriuos rašau, ir konkrečiai Juozas Gabrys buvo monarchistai tuo požiūriu, kad ieškojo, prie ko prisijungti, galvojo apie jungtinę valstybę su kuriuo nors Europos valdovu. Tiesą sakant, išeivijoje tik JAV lietuviai nuo pat pradžių propagavo respubliką, kaip geriausią santvarką. Jie sakė, kad Lietuvai reikia naujo valstybės modelio, panašaus į JAV, o ne į griūvančias Europos monarchijas, dėl kurių kaltės kilo Pirmasis pasaulinis karas ir JAV teko gelbėti europiečius.

Progresyvus kompromisas

– Kiek suprantu, matome dvi ryškias politinės minties linijas: monarchistinę, kuri jungia Lietuvą su išeivija Šveicarijoje, ir respublikonišką, kuri iš Lietuvos veda į JAV?

– Manau, kad taip. Su Šveicarijos lietuviais, žinoma, viskas labai įdomiai klostėsi. Paties tos grupės idėjinio ir moralinio lyderio J. Gabrio politinės pažiūros buvo itin keistos. Per Didįjį Vilniaus Seimą jis buvo vienas tuometės valstiečių partijos įkūrėjų ir visada skelbėsi esąs socialdemokratiškų ar net liberalių pažiūrų. Bet kartu jis buvo vienas iš aršiausių monarchistų, ypač dėl to, kad palaikė glaudžius santykius su Vokietijos politikais. Vokietija buvo imperija, todėl siekiant sukurti derybų lauką reikėjo ką nors iš vokiškos aplinkos siūlyti Lietuvos karaliumi ar kunigaikščiu. Tai žinodamas J. Gabrys bandė surasti neutralų kandidatą iš nekariaujančios valstybės. Pasirinkimų netrūko, nes Šveicarijoje tuo metu telkėsi visos Europos dinastijų atstovai, jie tikėjosi naujų valdų.

– Kuri Lietuvos idėja, jūsų nuomone, paėmė viršų? Kurią matome įkūnytą Vasario 16-osios akte ir 1922 metų Konstitucijoje?

– Sudėtingas klausimas. Vasario 16-osios idėją turbūt galima apibūdinti kaip progresyviai kompromisinę. Akto autoriai, ypač P. Klimas, siekė sutelkti iškiliausius to meto mąstytojus, kad jie susitartų dėl bendro dokumento. Turbūt todėl ten nebėra monarchijos, kuri atmesta kaip nepasiteisinusi, įkūnytos paradigminės demokratinės vertybės. Tuo metu Vasario 16-osios aktas tikriausiai atrodė kaip nelabai realus dalykas, ateities svajonė, pareiškimas, kad mes taip norime. Tai buvo šokas ne tik Vokietijai, bet ir kai kuriems Tarybos nariams: ar tikrai taip galime? Aktas ne tiek konstatavo Lietuvos padėtį, kiek bandė žvelgti į priekį, nuspėti ateitį ir, regis, nuspėjo teisingai. Dauguma aktyvių politikų tuo metu manė, kad tauta, žmonės nepasirengę priimti svarbių sprendimų. Jie tikėjo, kad privalo patys nuspręsti, kaip viskas bus. Vis dėlto nuo pat pradžių dokumentuose įtvirtinta tautos valios viršenybė.

Monika Šipelytė: "Vasario 16-osios aktas ne tiek konstatavo Lietuvos padėtį, kiek bandė žvelgti į priekį, nuspėti ateitį ir, regis, nuspėjo teisingai." / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nekarūnuotas karalius

– O kodėl tai 1918–1922 metų Lietuvai nepavyko išsaugoti savo santvarkos?

– Kai kas paaiškėja, kai palygini 1918–1922 metų atmosferą ir ūpą susitarti su, pavyzdžiui, 1939 metų nuotaikomis. Žinoma, didelę įtaką turėjo tarptautinės padėties pokyčiai. Bet juntama ir tai, kad valstybėje demokratija neprigijo, neįsikūnijo. Kažkuriuo požiūriu 1949 metų vasario 16 dienos partizanų vadų deklaracija tarpukario Lietuvos politinę mintį atspindi geriau negu, pavyzdžiui, ketvirtojo dešimtmečio šaltiniai.

– Taigi 1917–1918 metų politikai realistai buvo teisūs? Žmonės nebuvo pasirengę demokratijai?

– Ganėtinai teisūs. Pavyko tik tada, kai užaugo nauja karta – partizanų karta. Ji bandė pasimokyti iš savo tėvų, kurie mėgino kurti demokratišką valstybę, bet jiems nepasisekė. Mes apskritai tik dabar pradedame suvokti, kas buvo ta tarpukario Lietuva. Visada norisi pakritikuoti A. Smetonos diktatūrą iš demokratiškos perspektyvos. Bet iš tikrųjų kultūra, menas, švietimas ir visa fizinė Lietuvos erdvė judėjo Vakarų link žaibišku greičiu. Per 20 metų padaryta tiek, kiek kitiems pavykdavo tik per šimtmetį. Šiuo požiūriu keistas yra tas neatitikimas tarp politinės erdvės ir bendro kultūros, net valstybės lygio. Kad ir kaip keistai skambėtų, viskas su ta valstybe, atrodo, buvo gerai. Tai liudija ir itin gausus intelektualinis palikimas, kuris ir dabar nėra suvoktas ir išnagrinėtas.

– Ar galime sakyti, kad A. Smetona liko ištikimas Vasario 16-osios Lietuvai? Kaip jis pats vertino savo diktatūrą?

– Man visas A. Smetonos gyvenimas yra keistas. Jis visada atrodo kaip tas, kuris galbūt galėjo padaryti geriau, galėjo būti net pakeistas, bet nebuvo. Jau nuo pačios Vasario 16-osios prasideda tokios kalbos – kai Jonas Basanavičius perima pirmininkavimą. Tarsi jau rengiamasi A. Smetonos atsisakyti, bet paskui visi kažkur išsilaksto. Tai kas imsis? Na, gerai, aš dar pabūsiu. Šiek tiek ironiška, kad taip vis pabūdamas jis užsibuvo savo poste. Bet jis visada išliko labai atsakingas žmogus. Apsiėmęs ką nors kurti ar saugoti – Konstituciją, santvarką ar, visų pirma, valstybę, jis tai ištikimai vykdė. Kaip jis pats visa tai suprato, iki galo dar neišsiaiškinta. Manau, A. Smetona netroško valdžios dėl jos pačios, nesiekė diktatūros kaip šlovės ar titulo. Jam visa tai atrodė jo paties pradėtos kurti Lietuvos tąsa. Turbūt jam atrodė, kad atsitraukus viskas išslys iš rankų ir sugrius – maždaug taip jis tikriausiai vertino 1926 metų politinę padėtį ir komunizmo pavojų. Jo idėjose yra kažkas labai nuoseklaus. Man atrodo, kad A. Smetona – vienas nuosekliausių Lietuvos politikų.

– Nejučia kyla įtarimas, jog tai, kad A. Smetona laikė save nekarūnuotu karaliumi, yra monarchistinės pasaulėžiūros padarinys. Ar galėjo taip būti?

– Tikriausiai galėjo, nežinau. Reikėtų, kad kas nors šiuo požiūriu panagrinėtų jo tekstus. Turiu galvoje ne Tautos vado kalbas, bet A. Smetonos, kaip filosofo, mokslininko, valstybininko, mintis. Itin įdomu tai, kad A. Smetona ir jo režimas sunkiai palyginami su kitomis to meto Europos diktatūromis. Jo nepavyksta priskirti nė vienai didžiųjų diktatūros srovių. Jis kaip tik bandė nuo visų atsiriboti, parodyti, kad jis nėra populistas to meto požiūriu. Taip pažvelgus, jo monarchistinės pažiūros – visai įdomi perspektyva.

Nuo nacionalizmo prie kolonializmo

– Kuo toliau, tuo labiau Vasario 16-osios Lietuva atrodo senoviška. Ar teisinga sakyti, kad mes ir šiandien gyvename Vasario 16-osios Lietuvoje?

– Aš taip nemanau. Kažkiek gyvename tarpukario lietuvių svajonėje, kokia Lietuva turėtų būti. Galbūt tik dabar tas vizijas iš tikrųjų išpildome, ypač 1922 metų Konstitucijos viziją. Bet praktinis to meto gyvenimas, ypač 1918-ųjų pasaulis, yra labai toli nuo mūsų. Manau, per toli, kad galėtume į jį rimtai įsijausti ir sakyti esantys jo tesėjai. Gražu ir sveikintina, kad Vasario 16-oji yra mūsų tapatybės dalis, bet net ir siaurąja politine prasme tuo metu viskas veikė visai kitaip. Tai vienareikšmiškai istorinė epocha. Kuo daugiau apie ją skaitai, tuo geriau supranti, kad kai kurių dalykų tiesiog nebegali paaiškinti šių dienų gyvenime. Tikriausiai tokias sunkias vietas praleidžiame ir susikuriame idealizuotą paveikslą, kad mes esame ta Lietuva. Idėjiškai, aišku, esame vien dėl to, kad taip tariame ir tardami susitapatiname.

– Kuriuos Lietuvos bruožus laikytumėte istoriškai išgrynintais? Ką Lietuvoje turėtume saugoti, o ką – keisti?

– Man gryniausias bruožas atrodo stabilumas. Nežinau, ar tai galima vadinti konservatizmu. Lietuviai turi tiesiog nepajudinamų vertybių – ir čia nekalbu apie tą grynąjį tautiškumą. Lietuvių santykis su valstybe – štai kas patraukia dėmesį. Nepaisant santvarkos, nepaisant visokių politinių diskusijų, visiems kažkaip aišku, kad turime gyventi savo Lietuvoje. Tas valstybingumo jausmas yra labai stiprus. Lietuviams nekyla minčių išsiskirstyti, nes esą nieko čia nebus. Ta marga istorija parodo, kad vis dėlto kažkas išeina. Manau, šis valstybingumo jausmas labai sėkmingai evoliucionuoja: dauguma žmonių jau supranta, kad globaliame pasaulyje mes nebūtinai fiziškai turime būti Lietuvos teritorijoje. Galime būti Lietuvos erdvėje ir gyvendami užsienyje. Lietuvą sukuriame patys ir išsinešame, kur tik norime. Tai leidžia mums kurti naujus, visam pasauliui svarbius dalykus moksle bei pramonėje ir sakyti: tai taip pat lietuviška. Tai nacionalizmas geriausia prasme, tik nežinau, ar jį dar begalima vadinti nacionalizmu.

– Lietuviškoji kolonizacija?

– Kai kuriose srityse būtent tai ir vyksta. Proto, išradimų, inovacijų.