Vanaginės ir partizanų atmintis
Pa­sta­rai­siais me­tais be­si­ru­tu­lio­ju­si Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go is­to­ri­ja, ku­ri apo­gė­jų pa­sie­kė per iš­kil­min­gas par­ti­za­no lai­do­tu­ves spa­lio 5–6 d., su­tei­kė pa­grin­do ne tik op­ti­mis­ti­nėms įžval­goms, bet ir tam ti­kram ne­ri­mui.

Adolfo Ramanausko kankintojai ir budeliai tikriausiai net baisiausiame košmare negalėjo susapnuoti to, kas atsitiko Lietuvoje po 60 metų. Ką paryčiais būtų pagalvojęs prakaito išpiltas sovietų KGB‘istas, jei būtų išvydęs tokį reginį: Lietuva jau beveik tris dešimtis metų yra nepriklausoma ir demokratinė valstybė, ji turi savo kariuomenę ir priklauso imperialistiniam NATO kariniam blokui. Lietuvos jaunimas net nežino, kas yra komjaunimas. KGB rūmuose veikia muziejus apie KGB veiklą – bauginimus, tardymus, kankinimus ir žudymus. Be to, mažoji bandito Ramanausko dukra buvo laisvuose rinkimuose išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Paties partizano palaikai jau surasti, suėmimo ir kankinimo byla išnarstyta ekspertų, o į iškilmingas jo laidotuves (už velionį mišios laikytos vėl veikiančioje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje) susirinko tūkstančiai žmonių. Velionio karstą į kapines vežė amerikietiškas karinis visureigis...

Apie akivaizdžius pokyčius Lietuvos gyventojų istorinėje sąmonėje galime kalbėti ir be stribiškų košmarų. Prieš ketvirtį amžiaus partizanai buvo įdomūs tik daliai istorikų, vienam kitam kraštotyrininkui ir mažai visuomenės daliai, kuri su partizanų karu ar Stalino teroro mašina buvo susidūrusi tiesiogiai, – tai žuvusiųjų giminės ir artimieji, politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės. Partizanų karo tema buvo pilkoji zona net ir daliai Sąjūdžio aktyvistų. „Kam gi reikėjo tų mirčių ir susipriešinimo? Kas išlaikė Lietuvą? Ar tie, kurie šaudėsi, ar tie, kurie, nepaisant nieko, kūrė ir dirbo?“ – taip argumentuotų tūlas anų laikų pilietis. Gali skambėti keistai (gal net ciniškai), tačiau Ramanausko palaikų suradimas būtent dabar, 2018-aisiais, suteikė žymiai daugiau realios pilietinės prasmės negu būtų bet kada anksčiau. Šiuo atveju prasmę matuoju ne minios gausumu, o žmonių, kurie atėjo atsisveikinti su partizanų vadu, įvairove. Tai ne tik suinteresuotos grupės iš politinių, krašto gynybos ar tremtinių ir politinių kalinių bendruomenių, bet ir miestelėnai, studentai bei kiti paprasti piliečiai, kuriems tiesiog buvo svarbu pareikšti pagarbą ir atsisveikinti su partizanų vadu.

Šiandien partizanų vaizdinys yra tapęs svarbia šiuolaikinio lietuvio istorinės sąmonės dalimi. Partizanų kova ir kovotojų statusas yra įteisinti valstybiniu lygmeniu, partizanams statomi paminklai, kuriami filmai, apie juos galime sužinoti pažintiniuose maršrutuose.

Šiandien partizanų vaizdinys yra tapęs svarbia šiuolaikinio lietuvio istorinės sąmonės dalimi. Partizanų kova ir kovotojų statusas yra įteisinti valstybiniu lygmeniu, partizanams statomi paminklai, kuriami filmai, apie juos galime sužinoti pažintiniuose maršrutuose. Apskritai partizanų tema yra tapusi neabejotina Lietuvos viešojo istorinio diskurso dalimi. Jaunimas domisi šia tema, dainuoja ir perdainuoja partizaniškas dainas, lanko mūšių vietas. Didelė jų dalis gali ne tik išvardinti bent po kelis partizanų vadus, papasakoti apie jų kovos etapus, bet ir reflektuoti šio reiškinio prasmę, atvirai apie tai diskutuoti. Žinoma, tvirtinti, kad su partizanų vertybėmis yra susitapatinusi didžioji visuomenės dalis, negalėtume (to tikriausiai ir nereikia), tačiau kritinė, socialiai judriausia masė, kuri formuoja viešąją nuomonę, yra partizanų pusėje. Tai didžiulis sąmoningumo poslinkis Lietuvos visuomenėje. Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad tai ne vienintelė praeities tema, kuri šiandieninėje visuomenėje pildo tuščius atminties plotus. Lietuvos žydų istorija ir paveldas, vėlyvoji LDK epocha ir keletas kitų temų yra vis sėkmingiau atrandamos ir vartojamos.

Sustiprėjusi partizanų karo atmintis suponuoja klausimus apie šio reiškinio reikšmę ateičiai. Ar atgautas sąmoningumas taps natūraliu pagrindu diskusijoms apie demokratiją, pilietiškumą, politinį raštingumą bei vakarietiškumą? Ir ar tai nepavirs naujomis idėjomis (teisės aktais) aktyvinti istorijos politiką (lyg ji neegzistuotų), naujų stabų statybomis, gynybinių griovių kasimu kariaujant informacinius karus ir eksportuojant istorinės kančios produkciją? Tamsta redaktoriau, antrąją klausimo dalį uždaviau ne siekdamas dramatizuoti šį laišką, o fiksuodamas tam tikras apraiškas visuomenėje.

Mes puikiai suvokiame, kad jokie praeities įvykiai nėra savaime vertingi, jie nėra tik balti arba tik juodi. Prasmę kuria vertybiniai apsisprendimai, smalsūs klausimai, kritiški svarstymai. Bet būtent kritiškų klausimų ar interpretacijų (kad ir partizanų karo atveju) dažnai prisibijoma – juk tai gali prisidėti prie ir taip gausaus vandens pilimo ant rusiškos propagandos malūno.

Romo Jurgaičio nuotrauka

Iš tiesų pastaruoju metu viešojoje erdvėje partizanai ir priešiška propaganda tapo pavojingai neišskiriamu duetu. Atrodytų, vienas be kito negali – partizanų karo vaizdiniais neigiama rusiška propaganda, o pastaroji stengiasi paneigti partizanų karo prasmę. Blogiausia, kad visa tai gali išvirsti ne į demokratinių vertybių lenktynes su priešiška informacija, o propagandos varžymųsi su kita propaganda. Ne paslaptis, kad su Lietuvos praeitimi susijusios fake news dažniausiai atsiranda nepriklausomai nuo mūsų vidinių diskusijų ir interpretacijų, tačiau itin veiksmingomis jos tampa, kai visuomenėje stokojama ne elementarių vadovėlinių žinių, o apskritai kritiško santykio su aplinka.

Nejauku girdėti, kai atskiri politikai savo pareiškimais siekia, kad mąstymas apie praeitį pirmiausiai taptų ne sąmoningumo, o konkrečių politinių tikslų (kad ir labai gerų) įgyvendinimo priemone. Ne natūralus laisvo žmogaus smalsumas ir asmeninio santykio su sava valstybe paieškos, o propagandiniams lozungams atsparaus (vartojančio patriotinius lozungus) ir etniškai (etnografiškai), kalbiškai ir ideologiškai niveliuoto piliečio ugdymas po truputį skinasi į šiandieninės istorijos politikos erdvę. Lozunginis patriotizmas ketina mus mokyti didžiuotis atsirinktais istorijos faktais, jų beveik nesiejant su šiandienos pasauliu. Nebent kiekvienam atsirinktam (išaukštintam) praeities faktui būtų priklijuotos didelių mąstymo pastangų nereikalaujančios etiketės (pavyzdžiui, „jei to/jų nebūtų buvę – nebūtų ir mūsų“). Kitaip tariant, patriotizmas yra patriotiškas veiksmas, nes patriotizmas yra patriotiškas. Todėl dažniausiai iškalta ir atgrumuliuota, bet ne apgalvota praeitis vis labiau veržiasi į viešąją erdvę. Bet prisiminę partizanus, turėtume savęs paklausti, ar partizanų karo, kaip visuomenei svarbaus reiškinio, įtraukimas į diskusijas apie pilietines vertybes ir valstybingumo vakarietiškas tradicijas yra pernelyg sudėtingas uždavinys?

Sustiprėjusi partizanų karo atmintis suponuoja klausimus apie šio reiškinio reikšmę ateičiai.

Mums nėra jokia naujiena, kad kiekviena karta praeitį permąsto savaip. Kaip šioje vietoje neprisiminus mūsų prosenelių požiūrio į 1863–1864 m. sukilimą, kuris jiems dažnai asocijavosi ne su kova dėl išsivadavimo iš imperinės Rusijos, o su lenkų ponų primestu reikalu, pareikalavusiu nereikalingo kraujo praliejimo. Skirtingus kartų požiūrius galime matyti ir per partizanų karo atminties prizmę. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje partizanai tiems, kurie jais domėjosi, buvo didvyriai ir neklystantys patriotai, pasiaukojimo ir kančios simboliai, liūdnos ir skausmingos istorijos herojai. 2018-ųjų kartai partizanai vis labiau žmogiški ir klystantys, tačiau vertybiškai tvirtai apsisprendę jie yra tapę kovos už valstybės ir žmogaus laisves bei demokratiją simboliu. Šiandien – tai daugiau pergalės, o ne pilėniško pasiaukojimo tema.

Šiuose kiek paryškintuose kartų (ir ne tik) skirtumuose nėra nieko neįprasta – ir vieni, ir kiti reaguoja autentiškai. Tačiau šiandien kiek nejauku girdėti, kaip įprasti kartų skirtumai gali virsti ideologizuotu apsišūkavimu, kai viena pusė pasijaučia daugiau išmananti nei kita. Tokio nesusikalbėjimo pavyzdžiu galėtume laikyti konfliktą dėl Lukiškių aikštės memorialo. Aiškiai matyti, kad ta pačia tema kalbantys asmenys nesusišneka dėl skirtingos laisvės kovų interpretacijos. Daliai visuomenės vis dar neatrodo priimtina, kad gali būti kitokie požiūriai į tą patį istorinį reiškinį. Blogiausia, kad į panašius ginčus yra įtraukiami ir priešiškos propagandos motyvai, istorijos niekinimo epitetai, nesuvokiant, kad sąmoningos meninės interpretacijos gretinimas su sovietiniais ar prokremliškais naratyvais atrodo tiesiog graudžiai.

Tai, kad dalis visuomenės neatskiria propagandos nuo natūralių ir sveikintinų reiškinio interpretacijų, ir yra didžioji šiandienos partizanų karo, o gal ir visos viešosios istorinės sąmonės problema. Tai rodo ir konkretūs pavyzdžiai: Mariaus Ivaškevičiaus Žalių istorija, akivaizdžių Rūtos Vanagaitės informacinių manipuliacijų apie Ramanauską-Vanagą prilyginimas Tomo Venclovos ir kitų intelektualų klausimams apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą ir panašiai. Ir tai nėra tik marginalių visuomenės pakraščių problema. Viena iš oficialių Lietuvos kariuomenės (Krašto apsaugos ministerijos?) feisbuko svetainių Ramanausko laidotuvių fone paleido patriotinius memus Miško broliai. Legendos nemiršta su trijų partizanų atvaizdais: Adolfu Ramanausku-Vanagu, Jonu Žemaičiu-Vytautu ir... Jonu Noreika-Generolu Vėtra, tokiu būdu lyg ir siekdama ne tik sukelti dar didesnę patriotizmo bangą, bet ir realiai užbėgti už akių visuomenės klausimams dėl paskutinio iš šios trijulės asmens bendradarbiavimo su vokiečių okupacine valdžia.

Ramanausko-Vanago laidotuvės – tai didelis atminties laimėjimas XXI a. Lietuvos valstybėje. Norėtųsi, kad ateityje jis virstų pilietinėmis pergalėmis, o čia išsakytas nerimas liktų tik šio laiško autoriaus abejonėmis, kurios realybėje nesulauks jokių atspindžių.

Vilnius, 2018 m. spalio 31 d.