Vakaro skaitiniai. Pagrindinė Adolfo Hitlerio „keršto ginklo“ kalvė
Lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to se­ri­jos „II pa­sau­li­nis ka­ras“ nau­jie­ną – Die­te­rio Hu­ze­lio kny­gą „V-2. Nuo Pė­ne­miun­dės iki Ka­na­ve­ra­lo“ (ver­tė Nor­ber­tas ­Venc­ke­vi­čius). Tai pa­sa­ko­ji­mas apie šiau­rės Vo­kie­ti­jo­je esan­čio­je Uze­do­mo sa­lo­je Tre­čio­jo rei­cho lai­kais vei­ku­sį slap­tą ty­ri­mų cen­trą – pa­grin­di­nę A. Hit­le­rio „kerš­to gink­lo“ kal­vę.

Pėnemiundė – šis žodis iki šiol apgaubtas paslaptimi. Apie mįslingą mokslinį kompleksą Baltijos pajūryje, kuriame kurtos laiką aplenkusios raketos V-1 ir V-2, parašyta daugybė straipsnių ir knygų, kuriami filmai. Tačiau paprastai tai būna žvilgsnis iš šalies, istoriniai faktai maišomi su prielaidomis, spėlionėmis, nepatvirtintais gandais.

Inžinieriaus D. Huzelio knyga yra kitokia. Jis aprašė, ką matė ir patyrė, nes dirbo įvairiuose šio mokslinio centro skyriuose, bendravo su raketų kūrimo pionieriais W. von Braunu ir W. Dornbergeriu, dalyvavo bandant raketų variklius ir paleidžiant V-2, buvo atsakingas už sudėtingos įrangos suderinamumą. Prieš pat karo pabaigą D. Huzeliui teko rūpintis, kad svarbiausia mokslinė Pėnemiundės dokumentacija būtų saugiai paslėpta. Pokariu autorius su savo kolegomis iš Pėnemiundės dirbo kuriant JAV raketų programą.

Autoriaus kelias į Pėnemiundę buvo labai vingiuotas. Įsiliepsnojus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, jaunas „Siemens“ kompanijos inžinierius pateko į Rytų frontą, buvo atsakingas už techninį kariuomenės aptarnavimą. Kai karas pradėjo krypti Vokietijos nenaudai, Trečiojo reicho vyriausybė griebėsi šiaudo – kurti slaptą ginklą. Iš fronto atšaukė tūkstančius patyrusių mokslininkų ir inžinierių, tarp jų ir D. Huzelį.

Paskirtas į Pėnemiundę jis susipažino su sudėtinga mokslinio tyrimų centro sistema, eksperimentinėmis laboratorijomis, gamybos angarais, raketų bandymo stendais. Autorius pasakoja apie kartu dirbusius žmones, raketų gamybos ypatumus, pavykusius ir nepavykusius bandymus, tiekimo sunkumus, Pėnemiundės bombardavimus, kovinį V-2 panaudojimą, raketą nukreipiant į Didžiąją Britaniją. Taip pat tyrimo centro evakavimą paskutiniais Trečiojo reicho mėnesiais, iškiliausių Vokietijos protų pasidavimą Vakarų sąjungininkams ir jų darbą JAV pokariu, V-2 pagrindu kuriant pirmąją amerikiečių raketą „Redstone“.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir vokiečių raketų kūrimo istorijai, taip pat legendiniam konstruktoriui, būsimajam JAV raketų programos tėvui W. von Braunui. Jis knygos įžangoje rašo:

„Tik Pėnemiundėje dirbęs žmogus gali suprasti, kaip tiksliai šioje knygoje atkurta tyrimų centro aplinka. Žinoma, ten buvau ir aš. Autorius Dieteris Huzelis mano atmintyje atgaivino ryškų Pėnemiundės vaizdą. Čia viskas aprašyta taip, kaip buvo“.

Pateikiame knygos ištrauką:

1943 m. gruodžio pabaigoje, kai SSRS teritorijoje vėl siautė nuožmūs šalčiai, į Pėnemiundę atgabentos pirmosios Vidurinėje gamykloje (Mittelwerk) prie Nordhauzeno surinktos raketos A-4. Iš gamyklos pavadinimo „Mittelwerk“ nebuvo įmanoma nustatyti jos buvimo vietos. Galiausiai man pavyko pamatyti šią milžinišką požeminę gamyklą. Vaizdas pribloškiantis. Čia numatyta kiekvieną mėnesį išleisti po 900 V-2.

Du lygiagretūs tuneliai (po 1 km ilgio kiekvienas) skverbėsi į kalnų masyvą. Tam tikrais nuotoliais tunelius tarpusavyje jungė galerijos, todėl gamyklos schema priminė kopėčias. Tuneliai ir galerijos buvo mažiausiai 12 metrų pločio ir beveik tokio pat aukščio. Kai kuriose vietose – dar platesni ir aukštesni. Pagrindinis surinkimo konvejeris įrengtas viename tunelyje. Paprastas direktoriaus Albino Sawatzkio kabinetas buvo beveik pačiame požeminės gamyklos centre. Čia triūsė profesionalai Arthuras Rudolfas ir Rudolfas Nebelis, kai kurie iš Pėnemiundės atsiųsti meistrai, kitų gamybos šakų, taip pat koncentracijos stovyklose surinkti specialistai.

Skystojo deguonies ir etanolio sukelta liepsna smogė į „starto“ stalą. Raketa lėtai pradėjo kilti virš didžiulio akinamos ugnies ir dujų kamuolio.

Nepaisant sukauptos didžiulės patirties, tikrų profesionalų, galinčių kontroliuoti visą gamybos procesą, buvo per mažai, todėl po nuodugnaus patikrinimo bandymams į Pėnemiundę iš Vidurinės gamyklos atsiųsta dvidešimt raketų. Patobulinus gamybą, siunčiamų raketų skaičius vis mažėjo, o 1944 m. pabaigoje siųsti gaminius apskritai liautasi. Iš viso P-7 ir gretimame P-10 išbandyta apie 50 serijinių Vidurinės gamyklos raketų. Daugelis jų Pėnemiundėje kiek perdarytos. Galiausiai Vidurinėje gamykloje pagamintų raketų nuo surinktų Pėnemiundėje jau nebuvo įmanoma atskirti.

Netrukus pradėta serijinė papildomų variantų gamyba su mobiliosiomis paleidimo konstrukcijomis ir specialiais kreipiamaisiais bėgiais. Kelis šimtus šių raketų Lenkijos pelkėse išbandė kariuomenės padaliniai. Vertinti statistikos duomenys, masinio naudojimo galimybės.

(...)

Kai išėjau iš darbo BGS departamente, von Brauną sutikau dar kelis kartus. Dažniausiai variklių bandymuose ar pasitarimuose. Kiekvienąkart jis man palikdavo vis geresnį įspūdį. Šiandien W. von Braunas vilkėjo paprastą tamsiai pilką odinį paltą, o ant galvos pūpsojo skrybėlė. Galvos dangalas atrodė taip, lyg būtų nešiotas nuo 1932 m., kai bandytos pirmosios A-1 raketos. Pasikalbėjome apie serijinių raketų gamybos problemas, šiandien planuojamo išbandyti gaminio trūkumus. Galiausiai pokalbis pakrypo bendromis temomis: ateities planai, biurokratinė gaišatis, prisiminėme senus ir naujus anekdotus.

Ir asmeniniuose susitikimuose, ir oficialiuose posėdžiuose von Braunas kalbėjo glaustomis, gerai suformuluotomis frazėmis. Kartais jam kalbant, buvo girdėti vos pastebimas švilptelėjimas. Vėliau man teko dar kartą įsitikinti, kaip aiškiai ir lengvai jis kalba. Wernherio von Brauno kalbėsena būdinga teisininkams. Be to, buvo taktiškas ir įdėmus klausytojas. Štai jis žvelgia tiesiai į jus kiek atkišęs platų smakrą, kartais pateikdamas tikslinantį klausimą ir kažką komentuodamas. Kaip žmogus, puikiai išmanantis aptariamą temą.

Jis žinojo daugelio P-7 dirbančių žmonių vardus. Su visais elgėsi geranoriškai, teigiamai, supratingai. Kai tekdavo kažką įtikinti, von Braunas prieidavo prie oponento arčiau, paliesdavo jo švarką, kalbėjo greitai, su žavinga šypsena veide, žybsėdamas žydromis akimis, linguodamas galvą ir vis kartodamas: „Argi ne taip? Argi ne taip?“ Tokiomis sąlygomis oponentui tekdavo įdėti nemažai pastangų savo nuomonei apginti. Negaliu prisiminti atvejo, kad būčiau matęs von Brauną suirzusį, keliantį balsą, širstantį ar kažkuo besidygintį.

Tai buvo mūsų pirmas ilgas pokalbis. Jis puikiai prisiminė pagrindines technines detales ir visada blaiviai vertino bet kurią, kad ir pačią nereikšmingiausią, problemą. Akivaizdu – von Braunas pasižymėjo diplomato talentu, padedančiu jam įgyvendinti savo idėjas. Jis visada kalbėjo įtikinamai ir mandagiai. Prie von Brauno jausdavaisi vienos komandos dalimi. Būtent kalbantis supratau, kodėl eiliniai Pėnemiundės inžinieriai į Wernherį von Brauną žvelgia labai pagarbiai.

Mūsų pokalbį nutraukė pirmas įspėjamasis garsinis signalas. Von Braunas stojo prie periskopo, kažkas padavė jam ausines. Degimo ir parengiamosios pakopos įjungimas puikiai pavyko.

– Pagrindinė pakopa! – nuskambėjo komanda.

Skystojo deguonies ir etanolio sukelta liepsna smogė į „starto“ stalą. Raketa lėtai pradėjo kilti virš didžiulio akinamos ugnies ir dujų kamuolio. Užgniaužęs kvapą stebėjau, kaip ji palieka prožektorių šviesų nutviekstą aikštelę.

Staiga įsitempiau. Per dalį sekundės reaktyvinė srovė suvirpėjo, pradėjo gesti ir galiausiai dingo. Raketa tarsi pakibo ore, tik jos „uodegą“ vis dar glostė prožektorių šviesos. Gaminys ėmė leistis, įsirėmė į paleidimo „stalą“, lėtai pakrypo ir galiausiai griuvo. Deformavosi ritinio formos kuro bakas. Akimirką įsivyravo tyla, o paskui nugriaudėjo keli visą valdymo centrą sudrebinę sprogimai. Nuo smūgio net susvyravau. Starto aikštelę nušvietė akinamas blyksnis, apėmė liepsnos.

Visa tai įvyko vos per kelias sekundes. Akimirką sutrikome. Muenzas atsitokėjo pirmas:

– Į aikštelę – tik ugniagesiai! – sušuko jis. – Visiems kitiems darbuotojams likti valdymo centre, kol paaiškės aplinkybės.

Teko laukti, kol išdegs kuras. Pavojingiausias buvo vandenilio peroksidas – aktyvus oksidatorius.

Stebėjau ugniagesių darbą, o valdymo centre kilo baisus triukšmas. Vyresnysis inžinierius ir už variklio veikimą atsakingas operatorius pradėjo karštai ginčytis. Ginčo pradžios nenugirdau dėl ugniagesių triukšmingo pasirodymo. Pareikšta nuomonė, kad paleidimas žlugo, nes per klaidą išjungtas variklis. Vyresnysis inžinierius tvirtino operatorių supainiojus jungiklius. Pastarasis – brandus vyras ir patikimas specialistas. Jis buvo priblokštas nesėkmės ir negebėjo deramai pasiteisinti. Nusprendžiau įsikišti.

Visą tą laiką von Braunas stovėjo prie periskopo. Dabar jis nusiėmė ausines ir pasitraukė kiek į šalį. Už jo stovintis Muenzas vis komandavo, siuntė pranešimus į valdybą, atsakydavo į klausimus, kalbėjo ramiai ir dalykiškai. Von Braunas taip pat atrodė ramus, bet rimtai nusiteikęs:

– Ši raketa jau niekada neskris, – užtikrintai tarė.

Ginčas prislopo. Tylą patalpoje drumstė tik Muenzo pokalbiai vidiniu tyrimų centro ryšiu.

– Faktas akivaizdus, – tęsė W. von Braunas. – Mes dar nepasiekėme to, ką norime pasiekti. Jei jau taip nutiko, būtina surinkti visą informaciją apie nesėkmės priežastis. Nereikia ieškoti kaltų, nes niekas nebus nubaustas. Jei nesėkmės priežastis – žmogaus klaida, vadinasi, mūsų kontrolinė įranga turi būti patikimesnė. – Von Braunas nusišypsojo. – Nepamirškite, kad šiuos monstrus į frontą turime pristatyti jau po kelių mėnesių.

Visi su palengvėjimu nusijuokė. Įtampa kiek atslūgo ir operatorius pateikė savo įvykių versiją. Jis nelietęs jungiklių, o, gavęs komandą paleisti pagrindinę pakopą, tik ištiesė ranką, ir raketa nukrito. Operatoriaus versijos patikrinti neįmanoma. Bandymas žlugo greičiausiai dėl kokių nors raketos gedimų. Kelta daugybė versijų: vibruojanti relė, laiku nepastebėta prasta virinimo siūlė, nuo vibracijos trūkęs pneumatinis kabelis...

(...)

Raketų gamyba tęsėsi. Kartu skubiai rengtasi jas pristatyti į frontą. Vertinti du pagrindiniai paleidimo būdai: iš įtvirtintos bazės Prancūzijos pajūryje arba iš mobiliųjų sistemų. Priešingai su A-4 gamyba susijusių specialistų siūlymams, Hitleris įsikabino pirmojo būdo. Vatene, netoli Kalė (Prancūzija), įsakyta statyti didžiulius betono bunkerius. Jie gavo kodinį Šiaurės vakarų jėgainės (Kraftwerk Nordwest) pavadinimą. Tačiau šios idėjos teko atsisakyti, kai 1943 m. rugpjūčio 27 d. sąjungininkų lėktuvai numetė bombas ant dar nespėjusio sustingti betono. Ten kilusio sąmyšio tiesiog neįmanoma aprašyti.

Šie į Pėnemiundę mokytis atsiųsti kariškiai nuo savo kolegų skyrėsi siauresnėmis skiriamųjų ženklų juostelėmis, todėl ir buvo taip praminti.

Pagaliau dėmesys atkreiptas į mobiliuosius paleidimo įrenginius. Jie galėjo būti gabenami ir automobiliais, ir traukiniais. Be to, po kariškių atliktų bandymų kodiniu pavadinimu „Lietaus kirminas“ (Regenwurm) buvo pasiūlyta kalnuose išrausti tunelius. Prieš ataką paleidimo konstrukcija turėjo pasirodyti iš tunelio, o, raketai nuskriejus, – vėl pasislėpti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mobiliosios paleidimo konstrukcijos kur kas pranašesnės. Raketas buvo galima paleisti tiesiai iš miško laukymės. Tam tiko ir kieta kelio danga, tvirtas sausas gruntas, akmenuotas paviršius ar specialios konsolės. Operatorius su valdymo pultu įsikurdavo už 60–90 metrų nuo paleidimo vietos. Džiugu, kad V-2 kūrėjai sumažino įrangos gabaritus, ir tai leido gabenti raketą automobilių keliais.

V-2 paleidimo konstrukcija montuota miške ar kelių sankirtoje. Raketai šovus į viršų, įranga per 30 minučių buvo išardoma ir išgabenama. Nors 1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje sąjungininkų pranašumas ore buvo absoliutus, nežinau nė vieno atvejo, kad priešo aviacija būtų aptikusi ir bombardavusi laikinas starto aikšteles. Taip paleista 4 tūkst. raketų.

Masinei V-2 gamybai reikėjo specialistų, o jie buvo tik Pėnemiundėje. Vis daugiau mūsų žmonių buvo perkeliami į Vidurinę gamyklą spręsti ten kylančių gamybos problemų ar į Lenkiją padėti kariuomenei atlikti bandymus. Galiausiai Pėnemiundėje netekome 15–20 proc. techninio personalo, bet jo trūkumą iš dalies kompensavo kariškių – „siaurukų“ atvykimas. Šie į Pėnemiundę mokytis atsiųsti kariškiai nuo savo kolegų skyrėsi siauresnėmis skiriamųjų ženklų juostelėmis, todėl ir buvo taip praminti.

Knygą galite įsigyti ČIA