Vakaro skaitiniai. Hitlerio šnipų aso atsiminimai
Lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to se­ri­jos „An­tra­sis pa­sau­li­nis ka­ras“ nau­jie­ną – Wal­te­rio Schel­len­ber­go kny­gą „Hit­le­rio šni­pų aso at­si­mi­ni­mai“. Tie, ku­rie do­mi­si na­cių Vo­kie­ti­jos ir An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja, ne­abe­jo­ti­nai ži­no Wal­te­rio Schel­len­ber­go pa­var­dę. Po­ka­riu šis SS bri­ga­de­fiu­re­rio laips­nį tu­rė­jęs Vy­riau­sios rei­cho sau­gu­mo tar­ny­bos (RSHA) Iš­ori­nės žval­gy­bos sky­riaus vir­ši­nin­kas par­ašė at­si­mi­ni­mus, Va­ka­ruo­se ta­pu­sius ne­pra­len­kia­mu best­se­le­riu, vie­na skai­to­miau­sių kny­gų apie žval­gy­bą ir kontrž­val­gy­bą.

Mano darbastalis buvo lyg nedidelė tvirtovė. Jame buvo įmontuoti du automatiniai ginklai, kurie galėjo visą kabinetą nusėti kulkomis. Šie automatai būdavo nutaikomi į lankytoją ir sekdavo, kaip ji(s) juda mano stalo link. Kritiniu atveju man užteko nuspausti mygtuką, ir abu ginklai iššautų vienu metu. <...> Kartu galėjau paspausti kitą mygtuką, ir sirena pakviestų sargybinius apsupti pastatą ir užblokuoti visus išėjimus. Kai būdavau misijose užsienyje, man galiojo įsakymas įsistatyti dirbtinį dantį, kuriame buvo pakankamai nuodų, kad mirčiau per pusę minutės, jei mane sučiuptų priešai. Norėdamas dar labiau būti tikras dėl savo likimo, mūvėjau žiedą su antspaudu, kuriame po dideliu mėlynu akmeniu buvo paslėpta auksinė kapsulė su cianidu.

Skaitydami W. Schellenbergo prisiminimus, sužinosite apie bandymus organizuoti pasikėsinimą į J. Staliną, kokios intrigos vyko tarp aukščiausių Trečiojo reicho vadovų, kas pastūmėjo SS reichfiurerį H. Himmlerį ieškoti separatinės taikos ir kodėl buvo sunaikintas Abveras – kariuomenės žvalgyba.

W. Schellenbergas užėmė aukštą postą saugumo struktūrose ir žinojo daug Trečiojo reicho paslapčių, todėl vaizdžiai piešia tiesioginių savo viršininkų R. Heydricho ir H. Himmlerio portretus, atskleidžia, kaip buvo rengiamos slapčiausios diversijos, kokiais metodais naudojosi nacių žvalgyba ir kontržvalgyba, kaip gaudyti užsienio šnipai ir verbuoti išaiškinti priešo agentai, kaip buvo padirbinėjami Vakarų šalių banknotai, kurtas slaptas rašalas ir miniatiūrinės fotografavimo kameros.

Skaitydami W. Schellenbergo prisiminimus, sužinosite apie bandymus organizuoti pasikėsinimą į J. Staliną, kokios intrigos vyko tarp aukščiausių Trečiojo reicho vadovų, kas pastūmėjo SS reichfiurerį H. Himmlerį ieškoti separatinės taikos ir kodėl buvo sunaikintas Abveras – kariuomenės žvalgyba.

Niurnbergo teisme W. Schellenbergas atrėmė daugelį nepagrįstų kaltinimų, bet galiausiai jam skirta 6 metų kalėjimo bausmė už dalyvavimą nusikalstamomis pripažintų nacių organizacijų – SS ir SD – veikloje. Paleistas 1950-aisiais dėl prastos sveikatos. Mirė 1952 m., būdamas vos 42 metų.

***

Buvau jauniausias iš septynių vaikų. Vaikystėje mane labiausiai veikė motina, auklėjusi krikščioniška dvasia. Mano tėvas buvo pernelyg užsiėmęs verslo reikalais, ir tik gerokai vėliau mano pasaulėžiūrą ėmė veikti jo liberalesnė mąstysena ir savitas požiūris.

Lankiau reformuotąją realinę gimnaziją – mokyklą, kurioje mokiniai buvo rengiami stojamiesiems egzaminams į universitetą, ypatingą dėmesį skiriant kalbų mokymui ir tiksliesiems mokslams. Istorijos profesorius, smarkiai veikęs mano intelektinę raidą, sudomino mane Renesansu ir politinėmis bei kultūrinėmis srovėmis, atsiradusiomis šiuo laikotarpiu. Mane traukė žmonių ir tautų santykių problematika bei politinės ir ekonominės galios, kurias šie santykiai lemia. Dėl savo šeimos padėties Saro krašte ir Liuksemburge taip pat asmeniškai domėjausi šiais dalykais, ypač atsižvelgdamas į tarptautinius santykius.

1929 m. vasarą įstojau į Bonos universitetą. Pirmuosius dvejus metus praleidau studijuodamas mediciną, o vėliau perėjau į teisę, nes abu su tėvu manėme, kad ji padės man siekti prekybininko vietos arba užtikrins pareigas Užsienio reikalų tarnyboje. Tėvas sutiko, kad užuot pasirinkęs Studentų katalikų sąjungą, įstočiau į vieną iš korporacijų, kurioms būdingas tam tikras garbės kodeksas ir dvikovų teisė.

Tuo metu Vokietiją sukrėtė ekonominė krizė, o mano šeimą ir mane patį palietė vokiečius ištikęs skurdas. Buvo vis labiau striuka su pinigais, tad siekdamas tęsti studijas buvau priverstas prašyti valstybės paramos. Mano padėtis nepagerėjo ir po to, kai išlaikiau paskutinį egzaminą. Vokietijoje buvo įprasta prieš pradedant teisininko karjerą tam tikrą laikotarpį dirbti praktikantu, ir tai buvo panašu į articled clerk (studento stažuotojo) pareigas Anglijoje. Tokiems tikslams galima buvo pasinaudoti vyriausybės stipendija, tad pateikiau paraišką.

Tai nutiko 1933-iųjų pavasarį – tais metais į valdžią atėjo Hitleris. Teisėjas, vertinęs mano paraišką, prasitarė, kad turėčiau daugiau galimybių gauti stipendiją, jei priklausyčiau nacistų partijai ir vienai iš formuočių – SA arba SS.

Ant kairės uniforminio munduro rankovės nešiotas SS darbuotojų antsiuvas.

Mokydamasis universitete nelabai domėjausi politinėmis aktualijomis, tačiau, be abejo, buvau pajutęs socialinės krizės padarinius (Vokietijoje tuo metu buvo 6 milijonai bedarbių), ir nebuvo jokių ženklų iš užsienio, kurie paskatintų Veimaro respublikos demokratinius veikėjus. Į valdžią iškilus nacistams, daugybė žmonių patikėjo, kad griežtesnė naujojo režimo laikysena leis išspręsti vidines problemas, taip pat sustiprins Vokietijos poziciją tarp kitų tautų. Vis dėlto įstojau į partiją pirmiausia dėl finansinių sunkumų, tačiau negaliu tvirtinti, kad priėmiau šį sprendimą nenoromis ar prieštaraudamas. Buvo akivaizdu, kad šaliai reikia energingos programos, kaip galima įveikti didžiausią Veimaro respublikos socialinę neteisybę ir sugrąžinti Vokietijai lygias teises tarp kitų tautų, taip pat peržiūrėti Versalio sutartį. Man atrodė, kad Vokietija turėtų kovoti už tokias teises, kokias užtikrinti visada siekė kiekviena Europos tauta, ypač prancūzai.

Tuo metu tūkstančiai įvairiausios kilmės žmonių skubėjo įsijungti į nacionalsocialistinį sąjūdį, nors dažnai jų ketinimai buvo visiškai skirtingi. Buvau įsitikinęs, kaip ir dauguma šių žmonių, jog Hitleris – politinis realistas ir kad įgijęs valdžią jis tučtuojau atsisakys kraštutinių ir neracionalių programos aspektų – tokių kaip priemonės, nukreiptos prieš žydus. Tokie šūkiai galėjo būti naudingi praeityje siekiant pritraukti šalininkų, tačiau tai, žinoma, nebuvo principai, kuriais tvarkoma šiuolaikinė valstybė.

SS šturmabanfiureris W. Schellenbergas kartu su antrąja savo žmona Irene. 1940 m.

Visi jaunuoliai, kurie įstodavo į partiją, taip pat turėdavo įsilieti į vieną iš jos formuočių. SS jau buvo laikoma „elitine“ organizacija. Juoda fiurerio ypatingosios gvardijos uniforma atrodė prašmatniai ir elegantiškai; čia galėjo įstoti visai nedaug mano kolegų studentų. SS rinkosi „geresnio būdo žmonės“, narystė šioje organizacijoje suteikdavo didesnį prestižą ir socialinių pranašumų, o SA chuliganai iš aludžių atrodė peržengiantys visas ribas. Anais laikais jie atstovavo radikaliausiai įtūžusiai ir fanatiškai nacistinio sąjūdžio grupuotei.

Negaliu paneigti, kad sulaukus 23 metų mano pasirinkimą smarkiai paveikė tokie dalykai kaip socialinis prestižas ir, tarkime, madingos uniformos spindesys. Tačiau įsitikinau, kad realybė ne tokia žavinga, kaip atrodė. Man nedarė įspūdžio monotoniškos karinės pratybos, kuriomis daugiausia užsiimdavo paprasti esesininkai. Privalėjome prisistatyti tris vakarus per savaitę, o šeštadieniais ir sekmadieniais vykdavome į ilgus ir alinančius žygius, dažnai susikrovę pilną kuprinę. Taip buvo ugdoma jaunų nacistų narsa, nes jų laukė dideli iššūkiai.

SS štandartenfiureris W. Schellenbergas. Šis kariuomenės pulkininką atitinkantis laipsnis jam suteiktas 1942 m. viduryje.

Vis dėlto netrukus galėjau užsiimti gerokai tinkamesne veikla. Paaiškėjo, kad SS organizacija universiteto studentams gali pasiūlyti šį tą daugiau, ne vien žygius ir treniruotes, ir man buvo patikėta užduotis vadovauti indoktrinacijos pokalbiams bei skaityti paskaitas, kurios buvo daugiausia istorinio pobūdžio – jose aptarinėta vokiečių teisės raida ir tuo pat metu puldinėta Katalikų bažnyčia. Šios paskaitos, skirtos studentams ir darbininkams, smarkiai išpopuliarėjo. Mano pirmoji paskaita, kuriai suteikiau tiesmukiškų antikatalikiškų bruožų, patraukė SD vadovo Reinhardo Heydricho dėmesį.

Vieną vakarą auditorijos gilumoje pastebėjau du vyresnius vyrus su SS uniformomis be skiriamųjų ženklų. Paskaitai pasibaigus jie prisistatė: tai buvo Bonos universiteto profesoriai – vienas jų filologas, kitas edukologas. Jie sakė, kad mano paskaita juos labai sudomino ir jie norėtų su manimi pasikalbėti apie kitas SS veiklos sritis.

Būtent iš šių dviejų profesorių pirmąsyk išgirdau apie SD. Jie paaiškino, kad šioje organizacijoje veikia Vidaus saugumo skyrius, kuris rūpinasi padėtimi pačioje Vokietijoje, ir Užsienio saugumo skyrius, apdorojantis informaciją iš užsienio. Abu skyriai buvo visiškai slaptos institucijos, kurios rūpinosi informacijos, galinčios nulemti vyriausybės politiką, rinkimu ir jau priimtų politinių sprendimų vertinimu.

Jie paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie vieno iš šių padalinių, o aš atsakiau, kad mane labai domina užsienio reikalai ir diplomatija. Vis dėlto man paaiškinta, kad prieš pereidamas į užsienio saugumo tarnybą turėčiau šiek tiek padirbėti Vidaus reikalų ministerijoje. Jie patarė toliau dirbti teisininku, o mano narystė SD reikštų vien garbę be jokių kurios nors pusės įsipareigojimų, ir todėl manęs nebevaržytų jokios prievolės SS. Nedvejodamas sutikau įsijungti į SD ir buvau iš karto priimtas.

Knygą galite įsigyti ČIA