Trys broliai – Didžiosios Britanijos kariai
Ir to­liau smal­su bei įdo­mu tęs­ti pra­dė­tą ini­cia­ty­vą ieš­ko­ti po vi­są pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių lie­tu­vių emig­ran­tų, ku­rie tar­na­vo juos pri­glau­du­sių ša­lių ka­riuo­me­nė­se. Tų, ku­rie vil­kė­da­mi ki­tų ša­lių ka­riuo­me­nių uni­for­mas, da­ly­va­vo ka­ruo­se ar ka­ri­nė­se ope­ra­ci­jo­se. Per pa­sta­ruo­sius me­tus rub­ri­kai „Lais­vės kar­žy­giai“ ir to­liau ieš­ko­jo­me lie­tu­vių kil­mės ka­rių, tar­na­vu­sių Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­riuo­me­nė­je. 

Iki šiol esame geri bičiuliai su buvusiu Didžiosios Britanijos gynybos atašė Lietuvoje plk. ltn. Peteriu Swansonu. Jo dėka ir vėl pavyko surasti informacijos apie lietuvius, tarnavusius Didžiosios Britanijos kariuomenėje. P. Swansonas iki šiol palaiko glaudžius ryšius su lietuvių bendruomene Londone ir jos padedamas atskleidė tikrai įdomią ir unikalią, Lietuvoje dar nežinomą istoriją apie mūsų tautiečius, gyvenusius Didžiojoje Britanijoje. Keli vyresnės kartos lietuvių bendruomenės asmenys per susitikimus jam prasitarė, kad Didžiojoje Britanijoje gyveno trys broliai Balsavičiai, dalyvavę II pasauliniame kare.

Johnnie Thomson (Jonas Balsavičius) palaidotas Sfakso Sandraugos karių kapinėse Tunise, o Didžiojoje Britanijoje Edinburgo pilyje esančiame Karo memoriale yra įrašyta ir jo pavardė.

Beveik du metus užtruko, kol pavyko surasti šių brolių dukterėčią. Ji sutiko pasidalyti savo prisiminimais, nuotraukomis ir Didžiosios Britanijos karo archyvų duomenimis apie jos dėdžių karinę tarnybą. Ši istorija – tai ponios Jeanette’os Holt pasakojimas:

Broliai

„Tai – trumpas pasakojimas apie tris brolius, mano dėdes, gimusius Škotijoje. Jie, tarnaudami Didžiosios Britanijos kariuomenėje, kovojo II pasauliniame kare. Šių brolių tėvai kilę iš Lietuvos. XX a. pradžioje į Škotijos centrinę dalį plūstelėjo gana didelė lietuvių imigrantų banga. Sunku pasakyti, kodėl daugiausia Lanarkšyras, Eršyras, Vidurio ir Rytų Lodianas buvo šių vyrų ir moterų traukos vietos. Veikiausiai juos dirbti kvietė į Lietuvą atvykę anglies pramonės bendrovių verbuotojai. Pasak mano močiutės, ją karalienė Viktorija pakvietė... kas ten žino.

Lietuvių bendruomenės branduolys buvo Lanarkšyre, ypač daug lietuvių susitelkė Belshilio mieste, lietuvių juokais vadinamame mažąja Lietuva. Mano seneliai, susituokę 1898-aisiais, buvo iš tų, kurie, palikę savo mylimą Lietuvą, emigravo į Škotiją. Jie atvyko iš Kybartų – miestelio, esančio netoli sienos su tuometine Rytų Prūsija, ir apsigyveno mieste (angl. pavadinimas Newcraighall) netoli nuo Škotijos sostinės Edinburgo. Labai gaila, tačiau ši imigrantų populiacija gerokai sumažėjo dėl Anglijos ir Rusijos konvencijos, kurią 1917 m. patvirtino Didžiosios Britanijos parlamentas. Ten buvo nurodyta, kad užsieniečiai iš I pasaulinio karo sąjungininkių šalių (vyrai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje) privalo būti pašaukti į karinę tarnybą Didžiosios Britanijos arba Rusijos kariuomenėse. (Lietuva tuo metu dar priklausė carinei Rusijai. – Aut. past.)

Nesigilinau, kokį pasirinkimą tuo metu lietuviai vyrai dar turėjo. Bet kad ir kaip būtų buvę, tie, kurie išvyko į Rusiją, atsidūrė Spalio revoliucijos verpetuose 1917 m. ir daugelis, jei ne visi, atgal į Škotiją nebegrįžo. Mano seneliui pasisekė likti Škotijoje, nes buvo pripažintas netinkamu kariuomenei – jo vienas kelis nuolat buvo ištinęs ir jį skaudėjo. Senelio lietuviška pavardė buvo Balsavičius, nors jo santuokos liudijime jis buvo užregistruotas kaip Belsavoz. (Surusinta pavardė. – Aut. past.) Tikėtina, kad santuoka buvo įregistruota Alvite (miestelis Vilkaviškio rajone; lenk. Alwit, – aut. past.) – arti tuo metu buvusios Rytų Prūsijos sienos. Anglies kasyklos, kurioje dirbo mano senelis, administracijos darbuotojams, pildantiems dokumentus, lietuviškos pavardės veikiausiai buvo pernelyg sudėtingos, todėl jam buvo suteikta škotiška pavardė. Taigi, senelis tapo Thomson, arba anglių kasyklos dokumentuose kartais pasirodydavo klaidingai parašyta sulenkinta jo pavardė – Thomsonsky.

Mano seneliai turėjo 13 vaikų. Močiutė, deja, mirė gana jauna. II pasaulinio karo metu trys mano dėdės tarnavo britų kariuomenėje.“

Johnnie (Jonas)

„Johnnie Thomson (pagal jo tėvus – Jonas Balsavičius) gimė 1911 m. Škotijoje. 1928 m. jis tapo kariu, įstojo į Gordono kalniečių pulką. Stodamas į kariuomenę, jis pasakė, kad gimęs 1910-aisiais, nes pagal tikrąją gimimo datą jam tarnauti kariuomenėje dar nebūtų buvę leista, nes tuo metu jis neturėjo 18 metų. Pirmuosius dvejus metus jis tarnavo mokymo padaliniuose, o paskirtas 2-ojo bataliono ryšininku galėjo gyventi netoli nuo pulko esančiuose namuose. Iki 1930 m. pabaigos jis tarnavo 1-ojo „Gordon Highlanders“ bataliono šauliu Indijoje, Šiaurės Vakarų pasienyje, kur tuo metu dažnai tekdavo dalyvauti koviniuose veiksmuose. Jono karinė tarnyba buvo gerai įvertinta: jis apibūdintas kaip rimtas ir sąžiningas karys, mokėsi, todėl jam įteiktas kariuomenės 2-ojo laipsnio švietimo pažymėjimas. 1935 m. viduryje Jonas su savo batalionu per Palestiną ir Gibraltarą grįžo į Didžiąją Britaniją. Baigęs 7 metų karinę tarnybą buvo atleistas iš reguliariosios kariuomenės.

Penkerius metus jis privalėjo būti kariuomenės rezervo sąrašuose, todėl 1939 m. rugsėjį, prasidėjus II pasauliniam karui, nedelsiant buvo vėl pakviestas į tarnybą. Iš pradžių buvo paskirtas į jūrų uosto doko darbo bendrovę, o 1940 m. birželį buvo perkeltas į Gordono kalniečių pulko 5/7 batalioną. Šis batalionas buvo atkuriamas po patirtų nuostolių per kautynes su vermachto kariuomene Prancūzijoje, kai Didžiosios Britanijos kariuomenė evakavosi ir grįžo iš Dunkerko bei kitų uostų. Jonas tada liko šiame batalione, dalyvavo mokymuose garsiojoje 51-ojoje kalnų divizijoje ir 1941-aisiais su šia divizija buvo permestas į Šiaurės Afrikos operacijų rajoną. Ten jis dalyvavo kautynėse su Italijos kariuomene, vėliau – su Vokietijos feldmaršalo Erwino Rommelio Afrikos korpusu.

Jo karo metų apdovanojimai: „Birmos Žvaigždė“ ir 1939–1945 karo medalis (angl. War Medal 1939–1945).“

Nors 1942 m. viduryje Jonas padarė karinių nusižengimų, tačiau jam buvo leista ir toliau su savo batalionu dalyvauti kautynėse. Kariai pasiekė pergalę prie El Alameino miesto ir paskui dar tęsė priešo pajėgų persekiojimą Tuniso teritorijoje. Labai gaila ir tragiška – Šiaurės Afrikos karinei kampanijai beveik baigiantis, Jonas žuvo 1943 m. vasario 26 dieną.

Johnnie Thomson (Jonas Balsavičius) palaidotas Sfakso Sandraugos karių kapinėse Tunise, o Didžiojoje Britanijoje Edinburgo pilyje esančiame Karo memoriale yra įrašyta ir jo pavardė. Našle liko Jemima. Šią moterį Jonas vedė 1939 m. rugsėjį, su ja susilaukė sūnaus.

Jono kariniai apdovanojimai: „1939–1945 Žvaigždė“, „Afrikos Žvaigždė“ ir 1939–1945 m. karo medalis.

David (Stasys)

„Stasys gimė 1914 m. Jam liko ryškūs prisiminimai apie vaikystę Škotijoje, taip pat apie tai, kaip lietuvių bendruomenė stengėsi laikytis savo šaknų, pvz., statydami lietuviškus spektaklius. Tačiau jo atmintis išsaugojo ir ne itin malonių prisiminimų iš neramių laikų dėl 1926 m. vykusio streikininkų maišto Britanijoje, kuris atspindėjo ekonomi-nes problemas visoje Europoje. 1930 m. pabaigoje Stasys persikėlė iš Škotijos į Welwyn Garden City Londono šiaurinėje dalyje, o vėliau – į Shoreditchą Londone. Jis ten mokėsi, norėdamas tapti elektriku, ir nebegrįžo į Škotiją, išskyrus, kai reikėdavo važiuoti į laidotuves ar per trumpas atostogas.

Stasys susituokė 1940 m. vasarį. Netrukus, 1940 m. balandį, kaip savanoris įstojo į teritorinę kariuomenę ir buvo paskirtas į Karališkosios kariuomenės Aprūpinimo korpusą, kuris tuo metu buvo iš esmės atsakingas už logistinę paramą Sausumos pajėgoms. Dėl iš tėvų paveldėtos jo pavardės būta keblumų: iš įvairių įrašų matyti, kad jis buvo ir Thomson, ir Balsevicris (abiem atvejais neteisingai parašyta!), o jo vardas angliškai tapo Stanley!

Didžiojoje Britanijoje karo metu jam teko tarnauti daugelyje vietų, buvo vairuotojas, o vėliau tarnavo kaip mechanikas. 1944 m. lapkritį jis buvo išsiųstas į Egiptą, kur liko iki 1945-ųjų birželio. Didžiąją dalį laiko tarnavo Motorinių valčių kuopoje, vėliau – Tankų transportavimo vienete. Tada jį išsiuntė į Sudaną ir priskyrė prie Sudano kariuomenės, kur buvo pakeltas į kapralus. Į Didžiąją Britaniją grįžo 1946 m. vasarį. Kario tarnybos lape Stasys buvo apibūdintas kaip turintis didelę patirtį tikrinant ir remontuojant visų tipų transporto priemones. Jo elgesio įrašas rodo jį buvus labai geru ir patikimu kariu.

Karui pasibaigus, iki 1954 m. jis pasiliko kaip privalomosios teritorinės kariuomenės tarnybos karys, o po karo, dar kylant įvairių neramumų, liko Sausumos pajėgų aktyviajame rezerve iki 1959 metų. Veikiausiai Stasiui pasisekė, kad jis nebuvo vėl pašauktas į aktyviąją tarnybą per buvusius 1950 m. karinius konfliktus, kai britų karinės pajėgos buvo perdislokuojamos ir dalyvavo kariniuose veiksmuose. Už tarnybą 1940–1945 m. jis buvo apdovanotas 1939–1945 karo medaliu (angl. War Medal 1939–1945). Stasys sulaukė gražaus 82 metų amžiaus. Mirė 1996 metais.“

Eddie

Eddie (Eduardas) buvo 18-metis, kai karas užklupo Europą. Jis 1939 m. gegužę savanoriškai įstojo į teritorinę kariuomenę ir buvo paskirtas į Karališkųjų škotų (angl. The Royal Scots) pėstininkų pulką. Šis pulkas buvo suformuotas 1633 m. ir buvo seniausias Didžiosios Britanijos pulkas, todėl jis juokais britų karių dar buvo vadinamas Poncijaus Piloto sargybiniais. Prasidėjus karui, Eddie buvo oficialiai mobilizuotas į reguliariąją kariuomenę – į minėto pulko 7/9 batalioną. Tada jis dar nebuvo susituokęs.

Balsavičių šeimoje mano motina, jo sesuo, buvo artimiausia Eddie pagal amžių. Jis tarnavo įvairiuose tuo metu Didžiojoje Britanijoje veikiančiuose kariniuose vienetuose iki pat 1943 m. pradžios (Karališkųjų škotų pulko 8/10 batalione, jo mokymo centre ir 30-ajame karališkajame škotų fuzilierių batalione, pastarajame ir toliau tęsė savo karinę tarnybą). Kadangi iki karo jis buvo įgijęs variklių inžinieriaus kvalifikaciją, tai kariuomenėje ėjo vairuotojo-mechaniko pareigas. Per šį tarnybos laikotarpį jis kelis kartus buvo atsidūręs ligoninėje, turėjo nuobaudų už karinės drausmės pažeidimą.

Didžiosios Britanijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių 1942 m. pradžioje, kai Japonijos kariuomenė užėmė Malaiziją ir Singapūrą. Tuomet ten prasidėjo nauji karo teatro veiksmai. Vėliau Japonija nukreipė savo dėmesį ir į Birmą, planuodama ten įsiveržti, o šio įsiveržimo pagrindinis tikslas buvo tolimesnė invazija į Indiją, kuri tuo metu vis dar buvo valdoma Didžiosios Britanijos. Didžioji Birmos teritorijos dalis taip pat atiteko Japonijai, tačiau sustiprinus generolo (vėliau feldmaršalo) Slimo vadovaujamą Didžiosios Britanijos 14-ąją armiją, dislokuotą Indijoje ir Birmoje, padėtis stabilizavosi. Eddie buvo išsiųstas į 1-ąjį karališkąjį škotų fuzilierių batalioną Indijoje, į kurį atvyko 1943 m. gegužę, o spalio mėnesį su kitais kariais kaip pastiprinimas buvo perkeltas į 1-ąjį kamerūniečių (angl. Cameronians) batalioną, kuris buvo žinomas kaip dar vienas labai stiprus ir kovingas Škotijos padalinys, intensyviai besiruošęs kovoms su Japonijos kariuomenės padaliniais užnugaryje, t.y. japonų užimtose teritorijose.

Kol viena brigada per 200 mylių žygiavo tankiomis džiunglėmis tam, kad užtikrintų britų karinių aerodromų apsaugą, 111-oji brigada buvo viena iš tų, kuri 1944 m. kovo mėnesį ten buvo permesta su lėktuvais Dakota ir kariniais sklandytuvais.

Buvo ruošiamasi antrajam prasiveržimui po nepavykusios pirmos 1943-ųjų operacijos. Naujoje operacijoje dalyvavo šešios brigados ir gana dideli karinės aviacijos pajėgumai, o 1-asis kamerūniečių batalionas buvo 111-osios Indijos pėstininkų brigados sudėtyje. Šie vyrai tapo žinomi kaip chinditai, kurie veikė už Chindwino upės Vakarų Birmoje.

Kol viena brigada per 200 mylių žygiavo tankiomis džiunglėmis tam, kad užtikrintų britų karinių aerodromų apsaugą, 111-oji brigada buvo viena iš tų, kuri 1944 m. kovo mėnesį ten buvo permesta su lėktuvais Dakota ir kariniais sklandytuvais. Veikiant priešo užnugaryje Birmos teritorijoje, buvo gautas įsakymas atakuoti ir nutraukti priešo tiekimo linijas bei nuolat puldinėti iš užnugario Japonijos pajėgas, esančias fronto linijoje priešais britų, amerikiečių ir Kinijos pajėgas.

Kaip ir pirmoji Chindito ekspedicija, per džiungles buvo judama tikslingai suformuotomis nedidelėmis kovinėmis grupėmis. Toks mobilumas buvo Chindito bataliono pranašumas. Kovinės grupės džiunglėse judėdavo voromis ir galėdavo netikėtai atsirasti, užpulti priešą, susprogdinti įtvirtinimus, užtvankas arba tiesiog padaryti pasalas judančiam priešo konvojui. Netikėtai užpuolę priešą britų kariai vėl pasitraukdavo į džiungles, kuriose priešas negalėdavo arba tiesiog bijojo toliau juos persekioti. Prireikus, tos nedidelės kovinės grupės būdavo suformuojamos į batalionus ar brigadas, tam, kad užpultų ir sunaikintų didesnius taikinius arba atremtų didelių priešo pajėgų išpuolius. Chindito kovinės grupės priešo užnugaryje išgyveno didžiulius sunkumus, nes veikė toli nuo savo bazių už fronto linijos, o po Chindito kovinių grupių vado – charizmatiškojo generolo Orde’o Wingate’o – žūties buvo perkeltos į konvencines operacijas Šiaurės Birmoje tiesioginei amerikiečių generolo Stillwello vadovaujamų dalinių paramai. Vykdyti šią užduotį vadinamieji chinditai nebuvo apmokyti ir tinkamai aprūpinti – britai, veikę Birmoje, neteko beveik 4 000 karių iki jie iš šios operacijos buvo atšaukti 1944 m. rugpjūtį. Beje, tarp žuvusiųjų 700 karių buvo iš 111-osios brigados. Be to, daugelis likusių gyvų brigados kovotojų buvo išsekę ir paliegę. Po britų karių atšaukimo iš operacijos „Chindit“ vėliau Eddie du kartus sirgo maliarija ir buvo hospitalizuotas.

Kovodamas toli nuo savo namų Eddie pasižymėjo per karines operacijas. Kamerūniečių bataliono vadas jį taip apibūdino: „Pasirodė kaip sąžiningas, patikimas ir disciplinuotas karys. Ateityje, bet koks darbdavys turėtų būti juo patenkintas. Gerai užsirekomendavo Birmoje.“

Mano mamai, panašaus amžiaus su Eddie, seseriai, Karo biuro atstovai (tuometinė Didžiosios Britanijos gynybos ministerija) pasakė, kad ji broliui vis tiek rašytų laiškus, nors iš jo negautų jokios žinios. Jai niekada nebuvo pasakyta, kodėl iš brolio negaunama jokių žinių, tačiau periodiškai jų šeimai būdavo suteikiama informacija, kad Eddie vis dar gyvas! Tarnaudamas toli nuo namų užsienyje Eddie turėjo dar vieną širdies skausmą – jį paliko namuose likusi mylima mergina. Pamenu, kai Eddie grįžo namo, man pasirodė, kad kažkoks keistas vyras praslinko pro mane ir užėjo į mūsų namus, tarsi tie namai jam priklausytų.

14-oji armija buvo žinoma kaip pamirštoji armija, nes buvo išsiųsta toli nuo Didžiosios Britanijos, be to, tada visų dėmesys krypo į pergalę kovojant su Vokietija, todėl ši Britanijos ekspedicinė armija buvo viešinama mažai. Tačiau 14-osios armijos kariai labai didžiavosi savo koviniais pasiekimais, nors karo pradžioje buvo patyrę pralaimėjimų. Vadinamieji chinditai ypač didžiavosi savo pasiaukojama ir didvyriška tarnyba kovojant už priešo linijos.

Eddie 1945 m. pavasarį jau buvo sugrįžęs į Didžiąją Britaniją, tačiau tik 1946-ųjų viduryje galiausiai jį išbraukė iš pirmosios parengties tarnybos karių sąrašo ir iki 1958 m. jis buvo rezervistas. Šalyje, kur gyveno Eddie, po karo jau buvo bandoma grįžti į senas vėžias, nors ir trūko maisto, gyvenamųjų namų, po tokio ilgo karinio konflikto kankino ekonominiai sunkumai. Eddie lankė vakarinę mokyklą ir trumpai dirbo Londono liftų inžinieriumi. Jam grįžus į Edinburgą, deja, iširo santuoka ir jis persikėlė gyventi į Dandi, vėliau – į Karnustį, čia antrą kartą vedė. Jis turėjo laikraščių parduotuvę. Deja, Eddie mirė nuo smegenų auglio būdamas tik 60 metų amžiaus.

Jo karo metų apdovanojimai: „Birmos Žvaigždė“ ir 1939–1945 karo medalis (angl. War Medal 1939–1945).“

„Kario“ nuotr.