Tremtinio skausmo liudijimas – ant beržo tošies
Bir­že­lio 14-ąją, Lie­tu­va mi­nė­jo Ge­du­lo ir vil­ties die­ną,  šios die­nos iš­va­ka­rė­se „Drau­go“ re­dak­ci­ja ga­vo laiš­ką, ku­ria­me – uni­ka­lus lie­tu­vio trem­ti­nio liu­di­ji­mas apie tai, ką jau­čia žmo­gus, sve­ti­ma va­lia ir jė­ga iš­trem­tas iš tė­vy­nės.

Tai niekada iki šiol nespausdintas jauno lietuvio tremtinio Gedimino Klimavičiaus eilėraštis jo paties pavadintas „Du metai“, kuris buvo užrašytas ant beržo tošies. Šios eilės sukurtos 1951 metais, praėjus dvejiems metams po to, kai jų autorius kartu su tėvu Antanu, broliu Albinu bei dėde (tėvo broliu) Povilu Klimavičiais gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Irkutsko sritį, apgyvendinti netoli Taljano miesto. Trys šeimos seserys spėjo pasislėpti ir išsigelbėjo nuo tremties – jos liko Lietuvoje.

Pats poetas taip ir nebesugrįžo į išsiilgtą tėvynę, jis mirė Irkutsko srityje. Kiti trys šeimos vyrai po Stalino mirties grįžo į Lietuvą. Jie parvežė ir Gedimino dienoraščius bei tremtyje sukurtus eilėraščius.

Šį nuostabų tėvynės ilgesio kupiną eilėraštį ir trumpą pasakojimą apie jo autorių mums atsiuntė „Draugo“ skaitytoja Marija Boharevičienė. Ji sakė turinti ir daugiau G. Klimavičiaus kūrinių: eilėraščių, poemą „Karas“, autoriaus ranka rašytų prisiminimų apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, taip pat laiškų, kuriuos Klimavičiai siuntė į Lietuvą. Tiesa, ne visi šie laiškai pasiekdavo adresatus. Viliamės, kad pasakojimas apie Klimavičių šeimą ir išlikę dokumentai, laiškai, eilės neliks vien tik šeimos archyve. Gal šios šeimos istorija ir G. Klimavičiaus eilės bus sudėti į knygą, kuri taps dar vienu unikaliu liudijimu didžiulėje lietuvių tautos kančios ir vilties mozaikoje.

Gediminas Klimavičius

Du metai

Kalnais žaliais pavasaris eina,

Su naujais milijonais žiedų,

Paukščiai čiulba nebaigiamą dainą,

Bet čia liūdna, ilgu ir skaudu…

Švęsti gedulo šventę mums tenka,

Ne pavasariu džiaugtis žaliu.

Štai jau lygiai du metai sukanka,

Kaip išėjom tremtinio keliu.

Prisimint brangią Tėviškės žemę,

Skambų juoką vaikystės dienų,

Šitą popietę tykią ir ramią,

Aš į kalnus liūdėt išeinu.

Neliūdėt, bet širdies nuraminti,

Taip skausmingai liūdnai plakančios.

Sunku vargą po kojom paminti,

Šio gyvenimo pilno kančios.

Štai jau kalno viršūnė. Po kojų

Teka Toisiko upė srauni.

Upės vandenys kriokia, putoja,

Už jos miestas mūs matos slėny.

Ak, kad būčiau šalia numylėtų,

Tarp gimtųjų Tėvynės laukų.

Ak, kad Nemunas būtų šioj vietoj,

Kaip čia gera būt, miela, jauku.

O dabar man čia niekas nemiela,

Nei šie kalnai, nei upė srauni.

Liūdesys čia vien sotina sielą,

Ir tik ilgesiu vien gyveni.

Ak kaip ilgiuosi, trokštu ir noriu,

Gimtą žemę po kojomis jaust.

Vėl alsuot mielu tėviškės oru,

Vėl pastogėj savoj prisiglaust.

Paukštelius, kad pakviesti galėčiau,

Arba skambančiu aidu dainos.

Pabučiuot gimtą žemę norėčiau,

Žiedelius tos gėlės kiekvienos.