Tarybų Lietuvos kaimas iš arti
Vy­tau­to To­lei­kio Pa­sa­ko­ji­mai pra­bu­dus – ne­įp­ras­ta at­si­mi­ni­mų kny­ga. Dėl ko ne­įp­ras­ta? Pir­miau­sia, dėl pa­ties ob­jek­to. Iki šiol me­mua­ris­ti­ko­je, pra­si­mu­šu­sio­je į pro­fe­sio­na­lio­sios li­te­ra­tū­ros lyg­me­nį, do­mi­nuo­ja iš­skir­ti­nės, li­ki­mi­nės pa­tir­tys (pa­vyz­džiui, trem­ties, la­ge­rių, trau­ki­mo­si iš Lie­tu­vos, iš­vie­ti­ni­mo) ar iš­skir­ti­nės pa­dė­ties pa­sa­ko­to­jų – so­viet­me­čio no­menk­la­tū­ros, me­ni­nin­kų – liu­di­ji­mai.

Pasakojimai prabudus yra apie septinto-aštunto dešimtmečio tarybų Lietuvos kaimo realybę. (Prisiminimų autorius vartoja sąvoką „tarybinis“, o ne „sovietinis“, tad ir šiame tekste pasirinktas pirmasis variantas. Manau, kad „sovietinis“ būtų pabrėžęs atstumą, vertinimą, o „tarybinis“ tarsi neutralesnis buvusios tikrovės atžvilgiu.) Autorius pasakoja apie savo gimtąjį Barvų kaimą, esantį buvusiame Klaipėdos krašte, Šilutės rajone, kuriame praleido bene dvidešimt vienerius metus, kol išvažiavo studijuoti į Vilnių. Per tą laiką jis mokėsi kaimo pradinėje, vėliau Saugų vidurinėje, Klaipėdos proftechnikos mokykloje laivų elektromonterio specialybės, dirbo Šilutės geležinkelyje ir kartu nuo mažens padėjo tėvams įvairiausiuose namų ūkio darbuose. Taigi beveik du dešimtmečiai „organiško ištirpimo Barvų kosmose“. Autorius rinkosi ne chronologinę, o erdvinę, teminę pasakojimo struktūrą: knygą sudaro 5 dalys: „Namai“, „Erdvė“, „Gyvolukai“, „Gyvenimas“ ir „Kelionės“; kiekvienoje jų – dar po keletą skyrelių.

Antras dalykas, kuris išskiria šiuos atsiminimus, yra tai, kad juose beveik nėra emocinės autoriaus atminties, jausmų, būsenų refleksijos, ryškesnę išimtį sudarytų tik pirmieji „mamaitei“ ir „papa“ skirti skyreliai bei paskutinieji – ypač „Vienatvė“. Dažniausiai pasakotojas yra stebėtojo (ar perpasakotojo) pozicijoje; antai antrosios dalies „Erdvė“ tekstai visai priartėja prie „besubjektės“ sovietmečio kaimo kasdienybės studijos, etnologinio-antropologinio diskurso. Ko gero, skaitytojui tai gali asocijuotis su teksto nuobodžiu, tad skubu tokį įspūdį paneigti: pasakojama gyvai, linksmai, kartais autoironiškai apie įvairius nutikimus. Tokia epinė, antilyrinė pasakojimo nuostata yra turbūt sąmoningas autoriaus pasirinkimas. Štai skyrelyje „Šokiai“, kur pateikta daug smagios informacijos apie anuomet populiarią muziką, šokių tipus, madingą aprangą, merginimo ypatumus, apie tai, kaip buvo įsirengiamos šokių aikštelės, kaip vyko pasidrąsinimo ritualai, skirtingų kaimų jaunimo santykių aiškinimaisi ir panašūs kolektyviniai veiksmai, individuali, vidinė pasakotojo patirtis apibendrinta paskutinėje pastraipoje vienu sakiniu:

Be visų meilės nutikimų, draugysčių, smagių išgėrimų miško paupyje ar namuose buveinėje, Ramučių ir Lapynų vendetos romantikos, buvo dar vienas, ko gero, didžiausias kaimiškų šokių pliusas. Mačiau labai labai daug gražių vasaros ankstyvųjų saulėtekių, mačiau ir labai daug rugpjūčio žvaigždžių ir paslaptingai mėnulio apšviesto miško. Ir, aišku, paupio, pušynų kvapai, net dabar atpažinčiau. (p. 186–187)

Trečias šios knygos išskirtinumas yra jos pasakojimo stilius: kalbos požiūriu pasakojimas yra labai ekspresyvus, dinamiškas, kupinas žemaičių tarmės energetikos – ypač čia nusipelnęs veiksmažodis. Esama sakinių – nors į žodyną dėk. Kita Pasakojimų prabudus stiliaus ypatybė yra kalboje fiksuoti laiko ženklai: tarybinė naujakalbė, žargonizmai, rusicizmai. Ši žemaitiškumo ir tarybiškumo kalboje jungtis lemia tiesų, šiurkštų, fiziologizmų ir obsceniškumų prisodrintą pasakojimą. Kad šis išskirtinumas yra tik pozityvus, nesu tikra. Dėl jo skaitydama ne kartą jaučiausi nejaukiai. Bandžiau tai aiškinti dzūkų (iš kurių pati esu) ir žemaičių pasaulėjautos skirtumais, autentikos argumentu, ir vis tiek manau, kad žmonių ir gyvūnų gamtiškumo ar lytiškumo pasireiškimų pasakojime yra per daug, kartais atrodo, kad autorius tomis „antrojo galo“ istorijomis net mėgaujasi. Ir gausūs rusiški keiksmažodžiai, šiaip jau perteikiantys laiko autentiką, atrodo ne visur reikalingi.

Mane ši atsiminimų knyga sudomino dar ir dėl to, kad esu su autoriumi panašios kartos, panašios socia-linės patirties ir daug kas joje man atpažįstama. Autorius keletą kartų knygoje pabrėžia, kad jo šeimos gyvenimas gali būti laikomas anam laikui tipišku: motina – tarybinio ūkio melžėja, tėvas – statybininkas, nagingų rankų dailidė; beje, tarybinio ūkio statusas, bent jau mano atmintyje, buvęs aukštesnis nei kolūkio. Bet ir ten, ir ten minėti darbai buvo kur kas geriau vertinami ir apmokami nei, kaip tuomet sakydavo, dirbančių su šakėmis, t. y. lauko darbininkų.

Iš pasakojimo akivaizdu, kad sūnų su motina siejo artimesnis ryšys: pavyzdžiui, su ja galėjo siusti, t. y. dūkti, ir būti suprastas, tik stabdytas, nes baimintasi, ką kaimynai pasakys. Vis dėlto nepaisant ribojančios kaimo gyvenimo rutinos, pasakotojo šeima buvo pasiruošusi „keistumams“, inicijuotiems, žinoma, išdaigininko sūnaus. Turiu galvoje jau vėlesnių metų epizodą, kai pasakotojas su žmona atostogaudamas pas tėvus, važiuodamas mašina, nei iš šio, nei iš to ėmė loti, ir jo pavyzdžiu pasekė visa šeima, neišskiriant nė tėvo, kuris, atrodo, mažiausiai tiko visokiems dūkimams; arba kai karutyje ant burokų lapų smagiai vėžino motiną. Kad toks nerimtas elgesys galėjo kenkti šeimos reputacijai, rodo kad ir toks pastebėjimas: „Niekas kaime nekalbėjo, kad Toleikiams kvankt“ (p. 19).

Rašydamas apie tėvą autorius pabrėžė jo sugebėjimus meistrauti, polinkį prie technikos, dailidės talentus. „Tėvas buvo nagingas žmogus. Pats įrengė name tualetą, karštą vandenį, vonią, vietinę kanalizaciją. Tipiškas tarybinių laikų lietuvis“, – užbaigė jo portretą (p. 26). Remdamasi savojo kaimo realybe šiuo apibendrinimu suabejočiau – ne dėl nagingumo, o dėl tipiškumo. Šiaip ar taip, Dzūkijos kaimą šie patogumai pasiekė tik atgavus nepriklausomybę.

Remdamasi savojo kaimo realybe šiuo apibendrinimu suabejočiau – ne dėl nagingumo, o dėl tipiškumo. Šiaip ar taip, Dzūkijos kaimą šie patogumai pasiekė tik atgavus nepriklausomybę.

Šviesiam „tipiškumui“ prieštarautų ir poskyris „Kaimynai“, kuriame pasakojama apie konkrečių žmonių likimus; dauguma iš jų įkūnija įvairias anomalijas, skurdžius, chaotiškus gyvenimus, kurių priežastys (o gal pasekmės?) – alkoholis, psichinės negalios, neatsakingas (palaidas) lytinis gyvenimas, sujaukta ir nutraukta bendruomeninio gyvenimo tradicija. Tie, apie kuriuos detaliau rašoma, iš esmės nelabai skiriasi nuo „gyvolukų“: po cukrinukės sukibę vienas su kitu ritinėjasi, birbinasi, žakuojasi, raukstosi, rūliuojasi, tvatinasi, ciūklijasi, krušasi... Tai toli gražu ne visi autoriaus vartojami žodžiai šio veiksmo įvardijimui. Pajuokavimas, kad sovietmečiu sekso nebuvo, t. y. kad literatūroje ir kituose menuose apie jį buvo beveik negalima kalbėti, knygoje atitartas į kitą pusę: įspūdis toks, kad alkoholis ir visuotinės, to meto leksika, „bliadstvos“ buvo įprasta kaimo kasdienybę paįvairinanti norma. Pasakotojo šeimoje tos „normos“ ženklų taip pat esama – kad ir ekspresyvi „mamaitės“ retorika ar suaugusiųjų toleruotas vyresnėlės sesers šposas, nugirdant penkiametį brolį per eilinį „pisbalį“ (besikartojantis naujadaras); normos ženklai yra ir samagono virimo ritualai, ir įspūdinga pasakotojo pijokavimo istorija, stebuklingai pasibaigusi egzistenciniu išblaivėjimu. Na, o pasakojimas apie kaimynus baigiamas iškalbia suvestine, kurioje suskaičiuota, kiek aplinkinių kaimų gyventojų „turėjo teistumą“, nusižudė, išprotėjo, žuvo avarijose, jaunų metų mirė dėl tuberkuliozės ar vėžio... (p. 44–45). Ne išimtis ir pasilikusių lietuvininkų likimai, kuriems autorius skiria išskirtinį dėmesį – nusenę, likę be artimųjų, stokojantys būtiniausių dalykų, kai kurie priversti gyventi be elektros.

Antroji dalis „Erdvė“ man buvo kitaip įdomi, nes čia aprašyta kaimo viešojo gyvenimo linija (mokykla, krautuvė, karvių ferma) funkcionavo panašiai ir Žemaitijoje, ir Dzūkijoje, ir visa tai dar prisimenu pati. Tik visuotinio vogimo iš kolūkio praktika, nuotykingai autoriaus aprašyta, kiek galiu tvirtinti remdamasi savo šeimos patirtimi, nebuvo tokia sąžinės atžvilgiu nekalta: mano mama, užklupta nešantis namo per bulviakasį kašelę bulvių, degė iš gėdos, ir vėliau namuose kartojo, kad geriau mirs, bet daugiau to nedarys. O tėtis nedramatizavo: būdamas sandėlininku, portfeliuke parnešdavo vištoms grūdų, ir neėmė galvon pirmininko raginimo papildomai auginti bent veršį – mat, anam dėl tokio neverslaus pavaldinio, matyt, buvo kiek nepatogu maišais vežtis kolūkio miltus savam ūkiui. Taigi moralės klausimas kiekvienam turbūt iškildavo individualiai.

Labiausiai neįprasta man pasirodė trečia dalis „Gyvolukai“, kur pasakojimo objektais tapę vištos, katinai, šunys, kuilys, žiurkės. Keistoki man atrodė ir pasakotojo santykiai su šiais kiemo kaimynais: viena vertus, žmogiškai artimi, kita vertus, negailestingai egzekuciški. Turiu galvoje kad ir kačiukų skandinimo sceną ar nusenusio šuns pakorimą. Mane šiuo atveju trikdo ne tiek pats veiksmas (kaimo žmonėms tai buvo nemaloni būtinybė), kiek jo aprašymas: detalus, dalykiškas, beveik „be komentarų“. Autorius detaliai, lyg kokiame veterinarijos vadovėlyje, aprašinėja ir „gyvolukų“ poravimosi ypatumus ar šiaip elgesio keistumus, na, o herojinis žiurkių epas dabar atrodo kaip koks magiškojo realizmo vaizdelis.

Apskritai autoriaus vaizdavimo būdas, kurį įvardijau „be komentarų“, šiek tiek primena hemingvėjišką. Tai paaiškintų pasakotojo ir pasakojimo neatitikimus ar prasilenkimus: Pasakojimai prabudus skaitytoją pirmiausia intriguoja dabar atrodančiomis egzotiškomis istorijėlėmis, nutikimais, „šposais“. Šiame, sakytume, veiksmo filme, atrodo, nėra nė tarpelio laiko pasakotojo vienatvei, melancholijai, „širdplėšai“, apie kuriuos autorius užsimena paskutinėse dviejose dalyse. Ir knygų išradingas bei nuotykingas kolekcionavimas (kad ir kaimo bibliotekos resursų privatizavimo atvejai), prasidėjęs ar ne penktoje klasėje, atrodė tik dar viena nuotykių raiškos sfera, neturinti nieko bendra su skaitymo poreikiu. Štai šio už teksto likusio pasakotojo, kuris atviriau pasirodo tik į knygos pabaigą, man norėjosi šiek tiek daugiau ir anksčiau.