Stalinas: tarp kruvino despoto ir žmogaus (I dalis)
„Per pir­muo­sius ke­tu­ris sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius Sta­li­nas pa­sie­kė ma­žai“, – sa­vo kny­go­je „When Sta­lin Fa­ced Hit­ler“ ra­šo gar­sus ame­ri­kie­čių is­to­ri­kas Step­he­nas Kot­ki­nas. Siū­lo­me iš­trau­kas iš šio aka­de­mi­ko kny­gos, pub­li­kuo­tas žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“. 

Stalinas gimė 1878 metais neturtingoje gruzinų šeimoje Goryje, anuomet Gruzija buvo Rusijos imperijos dalis. Jo tėvas buvo batsiuvys, o motina – siuvėja ir namų tvarkytoja. Jo vaikystė, ligos ir kiti nutikimai buvo normalūs tuomečiam laikui ir sąlygoms, kuriomis gyveno šeima. Būsimasis diktatorius gerai mokėsi, o būdamas paauglys pradėjo kurti poeziją, kurią spausdino žinomi Gruzijos laikraščiai.

Jis nemėgo keliauti po šalį, nesilankydavo gamyklose ar ūkiuose, bet apie šalį, kurią valdė sužinodavo iš slaptų ataskaitų.

Visgi Stalinas neišlaikė baigiamųjų egzaminų Tiflisio seminarijoje ir jos nebaigė. Jis netapo šventiku, bet tapo pogrindžio revoliucionieriumi, kuris kovojo prieš caro valdžią ir beveik 20 metų praleido slapstydamasis, bėgdamas, kalėdamas, o vėliau – Sibiro tremtyje.

Stalino gyvenimą pakeitė 1914 metais kilęs Pirmasis pasaulinis karas, kuris vedė link Rusijos monarchijos nuvertimo, 1917 metų vasario mėnesio revoliucijos ir vėliau sekusio Vladimiro Lenino įvykdyto perversmo, kurio metu į valdžią atėjo radikalūs kairieji dar vadinami bolševikais. Tuomet išaušo ir Stalino valanda, kai būdamas 39 metų jis tapo vienu iš bolševikų režimo lyderiu. Jis buvo vienas svarbiausių asmenų Rusijos pilietinio karo metu ir jį galima laikyti vienu iš Sovietų Sąjungos kūrėjų, nes 1922 metais Lenino buvo paskirtas Komunistų partijos vedliu.

Praėjus mėnesiui po šio paskyrimo Leniną ištiko insultas ir jis pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo. Stalinas nepraleido šios unikalios progos, ėmė telkti valdžią ir įtaką savo rankose. 1920-ųjų pradžioje Stalinas kartu su būriu bolševikų prievarta „statė“ sovietinę valstybę suvarydami 120 milijonų valstiečių į kolektyvinius ūkius, sukurdami gulago sistemą ir nužudydami daugybę sistemai lojalių žmonių. Viskas tam, kad užsitikrintų dominavimą ir paklusnumą.

Tamsus Stalino-despoto šešėlis dažnai užgožia Stalino-žmogaus vaizdą. Jis kolekcionavo laikrodžius, mėgo kėglius ir biliardą, buvo puikus sodininkas ir dažnai mėgavosi rusiška pirtimi. Stalinui patiko spalvoti pieštukai – raudoni, mėlyni ir žali, taip pat – gruziniškas vynas ir mineralinis vanduo.

Stalinas rūkė pypkę, bet tabaką išimdavo iš cigarečių, amžininkai mena, kad tam dažniausiai sunaudodavo dvi cigaretes. Jo stalas visada būdavo tvarkingas. Jis mėgo knygas, jose dažnai žymėdavosi patikusias vietas ir ne kartą prie jų grįždavo, asmeninėje bibliotekoje turėjo apie 20 tūkstančių knygų ir skaitė jis ne tik Markso ar Engelso raštus. Mėgo Platono ir Carlo von Clausewitz vertimus, taip pat caro laikų rašytojo Aleksandro Švecino knygas.

Sakoma, kad labiausiai Stalinas vertino Antono Čechovo kūrybą, mėgęs jį dėl to, kad šis išradingai vaizdavo ne tik herojus, bet ir piktavalius. Visgi sprendžiant iš jo kalbų ir raštų daugiausia jis skaitė sovietinių rašytojų kūrybą ir ne pačią geriausią. Stalino manieros buvo šiurkščios, o humoro jausmas – iškreiptas, bet viešose kalbose jis laikėsi padorumo, kurį manė esant būtiną valstybės vadovui, todėl keiksmų ir nevykusių juokelių jo kalbose nebuvo.

Tamsus Stalino-despoto šešėlis dažnai užgožia Stalino-žmogaus vaizdą. Jis kolekcionavo laikrodžius, mėgo kėglius ir biliardą, buvo puikus sodininkas ir dažnai mėgavosi rusiška pirtimi.

Amžininkai mena, kad jis turėjo kelias meilužes, bet tikrai nelaikė haremo, o asmeninis gyvenimas buvo blankus. Šeimą užgožė politika ir valdžios troškulys. Stalinas kalbėjo minkštai ir gana tyliai, nes turėjo gerklės defektą, mėgo, kai jį vadino Koba, pravarde, kurią jis gavo Gruzijoje ir kuri reiškė tautinį herojų, tiesa vaikystės draugai jį vadino ir Geza, gruzinišku žodžiu apibūdinančiu neįprastą eiseną, taip vaikščioti jis pradėjo po vieno nelaimingai pasibaigusio incidento.

Vaikystėje Stalinas sirgo raupais, todėl turėjo randų ant nosies, lūpos ir smakro. Smalsu suvokti, kas lėmė tokį Stalino būdą, kaip jis tapo tironu, kuris garsėjo savo ūmiu būdu, keršto troškimu ir žiaurumais. Visi jo randai nuotraukose buvo retušuoti, o šlūbčiojimo niekada nerodė per televiziją ar kino teatre, buvo uždrausta filmuoti Staliną einantį. Bet žmonės, kurie sutiko jį akis į akį, matė jo randus, jo keistą judėjimo būdą, jautė minkštą rankos paspaudimą. Jis nebuvo toks aukštas, kokį jį vaizdavo nuotraukose ar portretuose. Stalino ūgis buvo 170 cm – toks pat, kaip Napoleono ir beveik trimis centimetrais didesnis nei Hitlerio. Visgi tai, kas labiausiai įsimindavo žmonėms buvo ne ūgis ar randai – labiausiai įstrigdavo akys ir veriantis Stalino žvilgsnis.

Pixabay.com nuotrauka

Stalinas manė, kad jis pats, o taip pat ir jo sukurta šalis – apsupta pavojų. Vos bolševikai užėmė valdžią pradėjo bijoti, kad juos gali nuversti, todėl buvo kilusi kolektyvinė paranoja dėl „kapitalistų apsupties“, šią paranoją pastiprino asmeninis Stalino nerimas, kuris laikui bėgant virto tikra manija. Valdžios paradoksas, pasak Stalino, buvo tas, jog artėjant socializmui klasių kova aštrėjo, todėl daugėjo priešų, na, o didėjant Stalino valdžiai, jos ėmė neužtekti, nes norėjosi dar daugiau.

Triumfas užgožtas išdavystės tapo revoliucijos ir Stalino gyvenimo dinamika. 1929 metais, kuomet sovietų valstybės galia, o kartu su ja ir Stalino valdžia, augo, didėjo ir „statymai“. Jo noras „pastatyti“ socializmą padarė jį itin įtarų ir nervingą. Komunizmas buvo idėja, svajonė ir utopija, kurią Stalinas siekė įgyvendinti – kaina nebuvo svarbi.

Markso teorijoje socializmas atrodė ideali ir nepikta ideologija, kurios realybėje niekas neįsivaizdavo ir negalėjo sukurti. Buvo aišku tik viena – socializmas nėra kapitalizmas, todėl norint sukurti vieną, reikia išardyti kitą. Taigi, privati nuosavybė, susirinkimų laisvė, laisvoji rinka buvo tai, ką Stalinas ir jo bendrai naikino pirmiausiai. Ir jie manė, kad „kapitalizmas ir kapitalistai“ niekada nepasiduos, visada kenks, todėl kenkėjai buvo matomi visur, raganų medžioklės vyko visą laiką, nes tik viena „klasė“ galėjo laimėti šią kovą ir Stalinas tvirtai žinojo kuri.

Amžininkai mena, kad jis turėjo kelias meilužes, bet tikrai nelaikė haremo, asmeninis gyvenimas buvo blankus.

Kova dėl socialistinio rojaus buvo pateisinami patys žiauriausi nusikaltimai ir masinės žudynės. Žmonių gyvenimai tapo nesvarbūs, nes atsirado kitų tikslų: kurti naują pasaulį, kovoti klasių kovas. Dirbti žemę ar kalti plieną tapo ne tik darbu, bet ir kova, na, o tie, kurie iš to sugebėjo dar ir turėti naudos – džiūgavo, nes idealizmas ir oportunizmas Stalino šalyje vienas kitam netrukdė. Sovietų Sąjunga buvo jauna valstybė ne tik ideologija, bet ir amžiumi, todėl milijonai jaunų sovietinių piliečių tikėjo idėja apie naują pasaulį ir naują valstybę, kurią jie patys gali susikurti. Stalinas šią viziją suasmenino, tapo tautos „vadu“. Tiesa, jis dar buvo ir dirbtinai kuklus, mėgindamas apsimesti, kad jo asmens kultas buvo menkesnis už Lenino arba tai, kad jis vienas nieko nesprendžia.

Stalinas buvo priešingybių žmogus – vieną akimirką jis burnojo iš pykčio, o kitą – minkštai šypsojosi ir švelniai spaudė ranką. Jis galėjo būti žavus ir malonus, cituoti Marksą ar Engelsą, ginčytis su intelektualais. Stalinas turėjo puikią atmintį ir aštrų protą, bet nebuvo itin išsilavinęs. Jis nemėgo keliauti po Sovietų Sąjungą, nesilankydavo gamyklose ar ūkiuose, bet apie šalį, kurią valdė sužinodavo iš slaptų ataskaitų. Stalinas nevertino kitų nuomonių, gyveno savo idėjomis.

Istorikai teigia, kad jis darė tai, ką paprastai daro lyderiai – kūrė valstybę ir ideologiją. Turėjo tikslą ir jo siekė. „Kraugerys“ ir „melagis“ yra tik dalis to, kaip galima jį apibūdinti. Jis sužadino milijonus žmonių, o valdžia ir baimė, kuri buvo aplink jį, driekėsi toli už Kremliaus sienų. Jo galia buvo žmonės, kurie jame matė tai, ko Stalinas negalėjo duoti, bet visada žadėjo: teisingumą, nacionalinę didybę, taiką, perteklių. Stalino manija buvo socializmas ir jis to siekė. Pasak istorikų, jis buvo mitas ir įrodė esąs vertas to vardo.

Bus daugiau