Stalinas ir Hitleris: Barbarosos pradžia (VI dalis)
„Ka­ri­nin­kai iš įsa­ky­mo iš­try­nė Sta­li­no pa­sta­bą apie tai, kad, vo­kie­čiams už­puo­lus, so­vie­tų ka­ri­nin­kai tu­rė­tų juos pa­si­tik­ti ir de­rė­tis“, – sa­vo kny­go­je „When Sta­lin Fa­ced Hit­ler“ ra­šo gar­sus ame­ri­kie­čių is­to­ri­kas Step­he­nas Kot­ki­nas. Siū­lo­me iš­trau­kas iš šio aka­de­mi­ko kny­gos, pub­li­kuo­tas žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“.

Stalino kabinete vyko karšta diskusija tarp Semiono Timošenkos ir Georgijaus Žukovo į kurią įsikišo ir Viačeslavas Molotovas. Stalinas jam liepė iškviesti Vokietijos ambasadorių Friedrichą Werner von der Schulenburgą, diplomatui liepta atvykti į Imperinį Senatą pusę dešimtos vakare. Vokietijos ambasadorius į susitikimą nevėlavo, Kremliuje pasirodė iškart po to, kai sudegino visus slaptus dokumentus ambasadoje.

Prieš 12 valandų Vokietijoje buvo nuskambėjęs slaptažodis „Dortmundas“, kuris reiškė karo pradžią.

Diplomatas buvo nusivylęs, kad Hitlerio ir Stalino paktas, kuriame jis vaidino svarbų vaidmenį, pasitarnavo ne Lenkijos pasidalijimui, bet naujo karo pradžiai. Jis bijojo Vokietijos-Sovietų Sąjungos susidūrimo apie kurį kalbėjo visa Europa. Vos prieš kelias dienas ambasadorius buvo grįžęs į gimtinę ir susitiko su Hitleriu, mėgino jį perkalbėti nesivelti į aktyvią konfrontaciją su Stalinu. Susitikimas buvo nevaisingas. Apimtas desperacijos jis į Berlyną siuntė ir savo pavaduotoją, bet ir šis nieko nepešė.

Atvykęs į Kremlių Vokietijos ambasadorius išsyk buvo užsipultas Molotovo, šis norėjo žinoti, kodėl iš ambasados evakuojami žmonės ir taip patvirtinami gandai apie artėjantį puolimą. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras ambasadoriui Schulenburgui įteikė protesto notą, kurioje buvo protestuojama prieš sisteminius sovietų oro erdvės pažeidimus.

Notoje taip buvo rašoma, kad „sovietų valdžia negali suprasti nepasitenkinimo, kuris tvyro tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos“. Molotovas skundėsi, kad vokiečiai neturi priežasčių būti nepatenkini sovietais, o Vokietijos ambasadorius tam pritarė, bet pasakė, kad negali atsakyti į šiuos klausimus, nes „Berlynas jo neinformuoja apie vykstančius procesus“.

Valstybinio vizito 1940 metais į Vokietiją metu Molotovas, vaikštinėdamas po didžiulę Reicho kanceliariją, piktai ginčijosi su Hitleriu dėl įtakos sferų Rytų Europoje pasidalijimo. „Joks užsienio svečias nėra taip kalbėjęs su Hitleriu“, – prisiminė fiurerio vertėjas. Visgi dabar Molotovas tik gailiai atsiduso po to, kai Schulenburgas net kelis kartus pakartojo „negalintis atsakyti į jo klausimus“. Susierzinęs Molotovas pasitraukė į Stalino kabineto gilumą. O tuo pačiu metu Maskvą užliejo birželio liūtis, karštis tvyrojęs visą dieną ėmė slūgti.

pixabay.com nuotrauka

Po kelių minučių Stalinas pašaukė savo adjuntantą ir paėmė iš jo direktyvos juodraštį. Timošenko ir Žukovas suskubo į Stalino kabinetą nešini įsakymu, kuris skelbė visuotinę mobilizaciją.

Tai buvo Direktyva Nr. 1. – joje buvo rašoma, kad „tikėtina pasalūniška ataka iš Vokietijos pusės. Tai gali nutikti birželio 22–23 dieną“. Sovietų pajėgoms buvo nurodoma nepasiduoti provokacijoms, kad būtų galima išvengti komplikuotos situacijos. Įsakyme taip pat buvo rašoma, jog „reikia slapta užimti pozicijas pasienyje, tai reikia padaryti birželio 22 –osios naktį“.

Minske, kuris buvo 240 kilometrų nutolęs nuo vakarinės Sovietų Sąjungos sienos, karininkai klube žiūrėjo komišką operetę „Vestuvės Malinovkoje“

Buvo liepta užmaskuoti visus lėktuvus, esančius pasienyje, visiems kariniams daliniams būti budriems, bet nesiimti jokių veiksmų, kol nebus gautas atskiras įsakymas. Šį įsakymą pasirašė Timošenko ir Žukovas, karininkai iš įsakymo ištrynė Stalino pastabą, jog vokiečiams užpuolus, sovietų vadai, esantys pasienyje, turėtų su priešu susitikti ir derėtis. Dokumentas rodė, kad kariuomenė ruošiama karui, bet viskas daroma, jog būtų galima jo išvengti.

Minske, kuris buvo 240 kilometrų nutolęs nuo vakarinės Sovietų Sąjungos sienos, karininkai tą lemtingą vakarą klube žiūrėjo komišką operetę „Vestuvės Malinovkoje“, operetė vaizdavo Ukrainos stepes pilietinio karo metu.

Klubas buvo sausakimšas, jame buvo galima sutikti ir Vakarų karinės apygardos vadą Dmitrijų Pavlovą, jo pavaduotoją bei kitus aukštus kariškius. Šeši vokiečių lėktuvai kirto sieną tą naktį, sieną, kurią saugojo Pavlovo daliniai. „Nieko tokio, valdykitės. Aš žinau kas nutiko ir įsakau valdytis“, – telefonu kažkam aiškino Pavlovas. Vos jam padėjus telefono ragelį šis vėl suskambo, žinia buvo ta pati ir Pavlovas atsakė taip pat, jis žino kas vyksta, bet negali nieko daryti, nes „tie, kurie yra viršuje – žino geriau“.

Spektaklio metu Pavlovas buvo sutrukdytas dar porą kartų, buvo pranešta, kad vokiečiai nuėmė tvorą iš savo sienos pusės ir pajudėjo gilyn į Sovietų Sąjungą. Pavlovas liko spektaklyje. Vidurnaktį į gynybos komisariatą paskambino Kijevo karinės apygardos vadas ir pranešė, kad vokiečiai užėmė kovinę padėtį.

Prieš 12 valandų Vokietijoje buvo nuskambėjęs slaptažodis „Dortmundas“, kuris reiškė karo pradžią. Tą pačią dieną Hitleris parašė ir perdavė laiškus Vokietijos sąjungininkėms, laiškuose jis aiškino, kodėl nusprendė pulti Sovietų Sąjungą. Hitlerio adjutantas Nicolaus von Below vėliau prisiminė, kad tą kartą fiureris buvo irzlus ir nervingas.

Jis daug kalbėjo ir daug vaikščiojo. Naktį Vokietijos lyderis nesudėjo nė bluosto, jis valgė, klausėsi operos ir kalbėjo su Jozefu Gebelsu. Pusę trijų nakties Gebelsas grįžo į Propagandos ministeriją, kur jo laukė visi darbuotojai. Visi buvo nekantrūs, nors niekas tiksliai nežinojo, kas išties vyksta. Vokiečiai pradėjo karinę operaciją „Barbarosa“.

Pradėti šią operaciją jiems nebuvo sunku, nes Direktyvos Nr. 1 sovietų pasienyje stovintys daliniai negavo, bent didesnioji jų dalis. „Karo pradžia yra tarsi durys į tamsų kambarį, nes neaišku, kas slepiasi tamsoje“, – savo privačiam sekretoriui sakė Hitleris.

Bus daugiau