Stalinas ir Hitleris: Akis į akį (III)
„1941 me­tų bir­že­lio 21 die­na bu­vo sau­lė­ta, bet Sta­li­no nuo­tai­ka – ne. Jis vaikš­čio­jo iš kam­po į kam­pą sa­vo Krem­liaus ka­bi­ne­te ir rū­kė pyp­kę“, – sa­vo kny­go­je „When Sta­lin Fa­ced Hit­ler“ ra­šo gar­sus ame­ri­kie­čių is­to­ri­kas Step­he­nas Kot­ki­nas. Siū­lo­me iš­trau­kas iš šio aka­de­mi­ko kny­gos, pub­li­kuo­tas žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“. 

Kremliaus tvirtovės viduje Imperinis senatas buvo suformavęs savo mažą tvirtovę. Net tie, kurie dirbo Kremliuje ir galėjo laisvai ten įeiti turėjo gauti specialų leidimą pakliūti ten, kur darbavosi Stalinas.

Karo neišvengiamumas buvo žinomas visiems – Berlyno ir Maskvos ambasados evakavosi, šnipai pildė raportus, o nuojauta, kad didelis karas – čia pat, kabėjo ore.

Žmonės dirbantys su Sovietų Sąjungos lyderiu jo Kremliaus frigelį vadino „mažuoju kampeliu“. Stalino darbo kabineto sienos buvo dekoruotos medžiu, tikėta, kad jis gerina oro kokybę, o liftas iškaltas raudonmedžiu. Virš Stalino darbo stalo kabojo Lenino portretas, ant mažo staliuko kampe – Lenino mirties kaukė. Ant kito stalelio buvo keli telefonai. Stalinas į skambučius atsiliepdavo paprastai, tiesiog sakydavo „Stalinas“.

Iš šio kabineto buvo galima patekti į poilsio kambarį, kuriame kabojo pasaulio žemėlapis, buvo pastatytas didžiulis gaublys. Tiesa, šis kambarys retai kada buvo naudojamas pagal savo tiesioginę paskirtį. Ilsėtis Stalinas mėgo ten, kur ir dirbo – darbo kabinete ant juodos odinės sofos jis gerdavo arbatą su citrina ir, jei būdavo itin pavargęs, nusnūsdavo.

Tie, kurie jį pažinojo sovietų lyderį pasakoja, kad žingsniavimas po kambarį pirmyn ir atgal jam padėdavo kontroliuoti savo emocijas. Tiesa, būdavo momentų, kai jis pratrūkdavo ir šaukdamas vaikščiodavo aplink žmogų, kuris tuo metu kalbėjo. Tik keli artimiausi žmonės žinojo, kad Stalinas kentėjo nuo nuolatinių sąnarių skausmų, gali būti, kad tai buvo įgimta liga, kuri laikui bėgant įsisenėjo. Jis taip pat mėgo vaikštinėti po Kremliaus teritoriją spardydamas lapus ir šūkaudamas ant varnų, jam pasišalinus sargybiniai varnas šaudydavo.

Stalinas Sovietų Sąjungoje panaikino privačią nuosavybę ir tapo asmeniškai atsakingas už tai, kas šiais laikais būtų Vašingtonas, vertybinių popierių biržos ir Holivudas. Darbo dienos gale jis skųsdavosi pervargimu ir kentėjo nuo nemigos, nors niekada to nepripažino.

Tik maža grupė žmonių žinojo apie jo ligas ir negalavimus, tiesa, užsienyje sklandė gandai apie jo sveikatą, todėl joks užsienio medikas negalėjo prisiartinti prie Stalino. Visgi keli rusų daktarai puikiai žinojo visus Stalino negalavimus – jo beveik nefunkcionuojančią kairią ranką, du suaugusius pirštus ant kairiosios pėdos (Šetono įtaka, pasak rusų folkloro). Labai ilgą laiką Stalinas vengė medikų ir negerdavo vaistų, kurie buvo išrašyti ir pagaminti jam. Jam dirbę žmonės nenešdavo maisto ir Kremliaus valgyklos, o gamindavo asmeniškai ir Stalinui stebint – ragaudavo. Stalinui dažnai skaudėdavo skrandį, jis kentė nuo dažnų diarėjos protrūkių.

Kremlius. AFP/Scanpix nuotrauka.

Imperinis senatas buvo pastatytas imperatorienės Jakaterinos Didžiosios, kad „išaukštintų Rusijos valstybę“. Praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo pastatymo Maskvą užėmė Napaleono Didžioji armija ir kareiviai šaudė į šventas ikonas trypdami Imperinio senato grindis. Sulaukęs pasipriešinimo Napaleonas liepė susprogdinti Kremlių, smarkus lietus sutrukdė šį planą, bet sienos ir pora bokštų – nukentėjo. Imperinis senatas degė.

Raudonais kilimais iškloti Stalino laikų Imperinio senato ir „mažojo kampelio“ koridoriai buvo pilni ginkluotos apsaugos, bet Stalinas bijojo net jų. Jis buvo apsėstas paranojos ir spėliojo kas ir kada gali į jį šauti, nors rimtų pasikėsinimų į savo gyvybę jis niekada nepatyrė.

1941 metų vasarą atrodė, kad Hitleris laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Jis aneksavo savo gimtąją Austriją, užgrobė čekų, lenkų ir lietuvių žemes taip sukurdamas Didžiąją Vokietiją. Hitlerio armija tuo metu jau buvo okupavusi Daniją, Balkanų šalis, Norvegiją ir šiaurės Prancūziją. Daugelyje kitų šalių, tokių, kaip Ispanija, Rumunija ar Kroatija Hitleris sulaukė valdančiųjų palaikymo. Hitleris kontroliavo visą Europą nuo Lamanšo sąsiaurio šiaurėje iki sovietų sienų rytuose. Tiesa, Švedija ir Šveicarija liko neutralios, bet bendradarbiavo su naciais ekonomikos srityje.

Raudonais kilimais iškloti Stalino laikų Imperinio senato ir Mažojo kampelio koridoriai buvo pilni ginkluotos apsaugos, bet Stalinas bijojo net jų.

Vienintelis Londonas nesutiko su naujomis žaidimo taisyklėmis, bet vieni jie negalėjo pakeisti jėgos pusiausvyros Europoje. Stalinas laikėsi nepuolimo sutarties, kurią su Hitleriu pasirašė dar 1939 metų rugpjūtį. Tą kartą Hitleriui besiruošiant praryti Lenkiją jam reikėjo sovietų paramos, bijota, kad jie gali jungtis į koaliciją su prancūzais ir britais bei trukdyti Hitlerio planams. Bet Stalinas turėjo savo planų, jis okupavo Baltijos šalis, rytų Lenkiją, užgrobė Bukoviną ir Besarabiją. Nepuolimo sutartis abiems diktatoriams pasirodė esanti labai naudinga.

Dar daugiau, už grūdus ir naftą Stalinas gavo vokiškų mašinų, technologijų, kurios leido pasigaminti modernesnių ginklų. Stalino diplomatija buvo itin oportunistinė ir kietaširdė. Jis ruošėsi karui, bet tuo pačiu tikėjosi, kad vokiečiai su britais tiesiog kibs vieni kitiems į gerkles. Ši diplomatija veikė tol, kol Vokietija okupavo šiaurės Prancūziją ir jos kasyklas, staiga vokiečiams nebereikėjo žaliavų iš rytų, todėl jie galėjo visą savo jėgą nukreipti į Sovietų Sąjungą, šalį, su kuria staiga turėjo ilgą bendrą sieną.

Karo neišvengiamumas buvo žinomas visiems – Berlyno ir Maskvos ambasados evakavosi, šnipai pildė raportus, o nuojauta, kad didelis karas – čia pat, kabėjo ore. Sovietų agentai pranešė, kad italų diplomatai taip pat traukia namo iš Maskvos, o „karinė konfrontacija numatyta birželio 21–22 dienomis“. Net kinai žinojo, kad karas prasidės birželio pabaigoje ir visi laukė „žaidimo pradžios“.

Bus daugiau