Sovietmečio deportacijos: kur dingo Lietuvos žydų trėmimo istorija?
Is­to­ri­kės dr. Vio­le­tos Da­vo­liū­tės tei­gi­mu, so­viet­me­čiu Lie­tu­vos žy­dų trem­čių pa­tir­tis bu­vo fak­tiš­kai iš­trin­ta. O ir at­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę, jų bal­sai ne­bu­vo gir­di­mi. Is­to­ri­kė at­li­ko ty­ri­mą, skir­tą 1941 me­tų bir­že­lio mė­ne­sio trem­tims iš Lie­tu­vos, kai bu­vo iš­ve­ža­mi įvai­rių tau­tų ir įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nės. Jei vi­suo­me­nė dau­giau ži­no­tų apie trem­ti­nius žy­dus, tai pa­dė­tų pa­jus­ti jiems em­pa­ti­ją, įsi­ti­ki­nu­si ty­rė­ja.

Vilniaus žydų viešoji biblioteka, prie žinios apie renginį „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“, socialiniame tinkle paskelbė trumpą tremtyje gimusio Jono Markausko pasakojimą: „Bykov-Mys – viena didesnių gyvenviečių, į kurią pateko dalis tremtinių iš Lietuvos. Prievarta atvežtiems vietovė pasirodė esanti „žemės galas“. Tarp čia patekusių tremtinių buvo nemažai žydų. Taip apie atvykimą į Bykov-Mys prisimena Rachil ir Izraelis Rachlinai iš Kybartų: „Pamačius kalnuotą su neištirpusiu vasaros sniegu Lenos krantą iš vienos pusės, o iš kitos – bekraštes Ledjūrio platybes, visus apėmė neviltis. Tik staiga vienas iš jaunuolių užtraukė žydų liaudies dainą „Chatikva“ (vėliau ši giesmė tapo Izraelio himnu): „Kol širdis plaka krūtinėje, Tu su viltimi turi eiti...“. Tai buvo protesto ir vilties šūksnis.“

Sąjūdžio metais buvo tas atminties bumas. Buvo paskelbta daugybė tremtinių atsiminimų, liudijimų. Tačiau tuo metu žydų tremtinių balsai nebuvo girdimas.

O antradienį Lietuvos žydų bendruomenėje surengtas vakaras „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“. Renginio idėją pristatė Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Ji kilo, kai į bibliotekos vadovo rankas pateko keletas nuotraukų, kuriose – per sovietinę Lietuvos okupaciją ištremtų žydų kapai. Padėjus pastangų, pavyko surinkti daugiau nuotraukų, kad iš jų galima būtų suformuoti parodą. Kartu organizuoti renginį, per kurį būtų prisiminta, kad tremiami buvo ir įvairių tautų žmonės, taip pat ir žydai.

Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Domėjosi mikroistorija

Per renginį istorikė dr. Violeta Davoliūtė pasakojo apie savo tyrimą, skirtą 1941 metų birželio mėnesio tremtims iš Lietuvos, kai buvo išvežami įvairių tautų ir įsitikinimų žmonės. Ji sakė, kad trūko informacijos ir medžiagos, o dirbti prie tokio tyrimo buvo labai įdomu.

„Visuomenei trūksta supratimo, kad 1941 metų ir pokario tremtys savo esme buvo labai skirtingos. Todėl, kad prieškario tremtys buvo daugiaetninės. Kitas dalykas, stokojama supratimo, kas buvo karas, kokia buvo jo patirtis Lietuvos teritorijoje, koks tai buvo nepaprastas lūžis, kaip pasikeitė bendruomenė“, – teigė istorikė.

Davoliūtės žodžiais, ji norėjo pasidomėti mikroistorija, „paimti mėginį“, pažiūrėti, kas atsiveria per žmonių gyvenimus, jų patirtis tremties, migracijos, sugrįžimo, vėlesnių sprendimų pasilikti Lietuvoje ar išvykti, pavyzdžiui, į Izraelį, kokia istorinė topografija.

Karo metais tremčių tema buvo naudojama visuomenės radikalizacijai

„Istorija ir atmintis yra nors ir labai susiję dalykai, vis dėlto tam tikra prasme skirtingi, – sakė istorikė. – Atmintis, ypač kolektyvinė, yra veikiama įvairiausių aplinkybių, interesų. Dėl tremčių atminties reikia suprasti kelis dalykus. Kalbėsiu apie 1941 birželio įvykius, susijusius su tremtimi. Tremiami Lietuvos gyventojai, tarp jų – ir žydai. Teritoriją okupavus naciams, šios tremtys panaudojamos ypač agresyviai propagandai, kurios apimtys – didžiulės.“

Davoliūtės teigimu, tremčių tema buvo naudojama siekiant radikalizuoti visuomenę, kurstyti neapykantą, etninį priešiškumą, agresyvų antisemitizmą, „Tremties kančia, tas šokas panaudojamas labai efektyviai būtent tiems tikslams, – sakė ji. – Kaip tai paveikia žmonių sprendimus – kolaboruoti, imtis ginklo, faktiškai nėra ištirta.“

Tai atsispindėjo ir to laikotarpio spaudoje. Istorikė atkreipė dėmesį, kad būdavo kartojamas tas pats motyvas „žydas – bolševikas“, turėjęs stiprų emocinį užtaisą. Šios sąvokos buvo paverstos sinonimais.

Istorinės transformacijos

„Problema yra ta, kad tas propagandinis diskursas nebuvo iki galo dekonstruotas“, – pažymėjo Davoliūtė.

Istorikės požiūriu, tai nepadaryta dėl kelių priežasčių. Ji siūlė pažiūrėti, kokie procesai vyko. „Du šimtai tūkstančių žydų tiesiog sunaikinama, – sakė. – Po to – įvairūs gyventojų perkėlimai.“

Davoliūtė priminė, kad didelė dalis lietuvių elito pabėgo į Vakarus. Ten susikūrė diasporos, išeivijos bendruomenės, kurios toliau tęsė aktyvią kultūrinę veiklą.

„Tuo laikotarpiu Lietuvos teritorijoje prarasta daugiau, nei pusė milijono gyventojų“, – pažymėjo istorikė. Ji tęsė, kad sovietmečiu trėmimo atmintis buvo represuota arba gyvavo pogrindyje ir lietuvių diasporos bendruomenėse. Lietuvos žydų tremčių patirtis faktiškai ištrinta. „Asmeniškai nežinau liudijimų, kuriuose būtų kalbama apie tremtį ir kokiu nors būdu įrašoma kaip žydų bendruomenės patirtis“, – teigė istorikė.

O Holokaustas, pasak Davoliūtės, buvo pateikiamas kaip sovietinių žmonių tragedija ir naudojamas propagandiniais tikslais. Lietuvių tauta sovietmečiu buvo traktuojama kaip antifašistinė, tik saujelė „buržuazinių nacionalistų, visuomenės atplaišų“ prisidėjo prie „tarybinių piliečių žudymo“. Tas pats motyvas, kad lietuvių tauta buvo antifašistinė, vyravo ir „raudonųjų partizanų“, „liaudies gynėjų“ atsiminimuose.

Istorikė dr. Violeta Davoliūtė. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Padėti pajusti empatiją

Istorikė toliau pasakojo apie Sąjūdžio metus. „Savimonė, naujasis, fundamentalusis tapatybės pagrindas formuojasi atminties lauke, – kalbėjo ji. – Viešinami tremtinių liudijimai, kuriamas Genocido ir rezistencijos tyrimo centras.“

Kai buvo sudaromas tremtinių vardynas, kaip sakė istorikė, tarp jų buvo iš žydiškų vardų, jie nebuvo išskiriami, bet įžanga ir apipavidalinimas aiškiai rodė, kad tai yra nacionalinės atminties dalis, lietuvių kančios pasakojimas.

„Sąjūdžio metais buvo tas atminties bumas. Buvo paskelbta daugybė tremtinių atsiminimų, liudijimų. Tačiau tuo metu žydų tremtinių balsai nebuvo girdimas“, – pažymėjo Davoliūtė. Kaip vieną priežasčių ji nurodė, kad žydai nejautė, kad tai būtų jų atminties teritorija.

Istorikė teigė, kad žydų tremtinių balsai pradėti girdėti pastarąjį dešimtmetį. Atsirado publikacijų, knygų, tyrinėjimų. „Faktiškai jais pradėta domėtis migracijos studijų kontekste“, – paaiškino ji.

Davoliūtės požiūriu, mikroistorijos pavyzdžiai per žydų tautybės žmonių gyvenimus, per transformacijas, kurias jie patyrė, paveikiausias būdas padėti visuomenei pajusti jiems empatiją.

Vienas iš tremtinių žydų kapų. Gintauto Aleknos nuotrauka

***

Lietuvos žydų bendruomenės patalpose buvo atidaryta tremtinių kapų Sibire fotografijų parodą, kurią sudaro nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Genocido ir rezistencijos tyrimo centro, privačių fotografo Gintauto Aleknos, fotografo Juozo Kazlausko našlės Dalios Kazlauskienės archyvų.

Edukacinį-kultūrinį renginį „Misija – Lietuvos piliečiai. Sibiras“, kuriame persipina istorija, istorinė atmintis, menas, fotografija ir pokalbiai, organizavo Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus žydų viešoji biblioteka ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.