Sovietines ligoninės: tokių dalykų niekas nenorėtų prisiminti, o tuo labiau patirti?
Dau­gu­ma da­bar­ti­nių Ru­si­jos li­go­ni­nių bu­vo pa­sta­ty­tos dar So­vie­tų są­jun­gos lai­kais. Tai pui­kus „di­džio­jo so­vie­ti­nio pa­vel­do“ pa­vyz­dys, ku­riuo vis dar gi­ria­si SSSR fa­na­ti­kai, char­ter97.org ra­šo gar­sus bal­ta­ru­sių tink­la­raš­ti­nin­kas Mak­si­mas Mi­ro­vi­čius.

„Visagalė šalis“, kurianti raketas ir paleidžianti palydovus, savo eiliniams piliečiams (išskyrus partijos šulus) galėjo pasiūlyti tik pakankamai vargingas ligonines. Pridėkite prastą maitinimą ir kalėjimo režimą, ir gausite išsamų Sovietų Sąjungos ligoninių paveikslą. Taigi, visa tiesa apie sovietines ligonines.

Kalėjimo režimas

Pradėkime nuo to, kad sovietinėse ligoninėse, kaip ir kitose sovietinėse įstaigose, pavyzdžiui, vaikų darželiuose, egzistavo režimas, labai primenantis kalėjimą. Kažkodėl buvo manoma, kad į tokią įstaigą patekęs žmogus automatiškai netenka dalies savo teisių ir dėl savo socialinio statuso yra žemiau nei „įstaigos“ personalas.

Kodėl taip buvo? Iš dalies dėl to, kad medicina Sovietų Sąjungoje buvo laikoma „nemokama“. Iš tikrųjų ji, žinoma, nebuvo nemokama – mediciną finansavo valstybės biudžetas, kurį pildė visi šalies piliečiai, tačiau viskas pateikiama buvo būtent taip. Praktiškai tai virsdavo gana neretais gydytojų ir kito ligoninės personalo grubaus elgesio su pacientais atvejais. Tarsi norėta pasakyti: „Jūs čia nemokamai, dėkokite, kad apskritai čia gulite, kentėkite!“.

Be grubaus ir nepagarbaus elgesio su pacientais, iš jų kažkodėl buvo paimami visi „civiliai“ drabužiai, jie buvo apvelkami valdiška ligoninės pižama (ji būdavo dryžuota, spalva priminė kalėjimo aprangą), verčiami laikytis režimo, o giminaičiams lankyti buvo leidžiama griežtai pagal valandas – dažnai ligoniui nebuvo leidžiama net išeiti pabendrauti su artimaisiais į ligoninės koridorių. Toks jausmas, kad dar šiek tiek ir būtų atsiradę karceriai „ligoninės režimo pažeidėjams“.

Prastas maistas

Maistas sovietinėse ligoninėse buvo apgailėtinos kokybės. Beje, kaip ir kitose sovietinėse valstybinėse įstaigose. Ligoninių virėjai vogė produktus, o tada iš likučių bandydavo pacientams sukurpti kažką daugiau ar mažiau valgomo. Į pacientų klausimus, koks maistas šiandien valgiaraštyje, galėjo atsakyti, kad tai specialiai ligoniams skirta dietinė mityba. Plove nėra mėsos? Mėsa kenkia, valgykite vienus ryžius. Ir barščiuose mėsos nerasta? Tai specialūs dietiniai barščiai sergantiems gripu, „dietinis meniu numeris vienas!“.

Ką galima buvo rasti įprastame sovietinės ligoninės valgiaraštyje? Pusryčiams – virta grikių košė ir dvi riekės batono su apvaliu gabalėliu sviesto. Visa tai buvo užgeriama stikline arbatos. Pietūs – kokia nors skysta kruopų sriuba ar barščiai, antram – ta pati grikių košė su duonos-česnakų kotletuku, geriausiu atveju su virta vištiena (tai buvo įvairių dydžių ir formų vištienos dalys), džiovintų vaisių kompotas. Suprantama, viskas šalta.

Vakarienei – vėl košė, tik jau avižų, arba dvi pieniškos dešrelės. Vaisiai ir daržovės buvo baisus deficitas, geriausiu atveju per pietus galėjo duoti pusę žalio pomidoro ar agurko, o ir tai galėdavo būti tik vėlyvą pavasarį ir vasarą.

Toks nuobodus racionas ligoniams sveikatos nepridėdavo, todėl čia, kaip ir kalėjime, gelbėjo iš namų jiems atneštas maistas.

Negražus interjeras

Praktiškai visos sovietinės ligoninės pasižymėjo gana baisiais valdiškais interjerais: senos medinės ar (dažniausiai) metalinės lovos, mėlynai, žydrai ar žaliai dažytos sienos, ant grindų baisus linoleumas. Patalynė buvo valdiška, su užrašu „Minzdrav“ (rus. Sveikatos apsaugos ministerija, red.), kad darbuotojai jos nevogtų (nors vis tiek vogė).

Visiškai aišku, kodėl buvo pasirinktos tokios medžiagos – kad grindis ir sienas būtų lengva valyti.

Apie bendrą vaizdą niekas negalvojo, niekam nerūpėjo sovietinės ligoninės palatos interjerą padaryti daugiau ar mažiau maloniu pacientams. Viduje viskas priminė valdišką įstaigą, visur matėsi dideli ir kreivi inventorizacijos numeriai, po lovomis stovėjo talpos su raudonais užrašais „Vėmimui“. Suprantama, nuotaikos ligoniams tokie interjerai nekėlė. Be to, palatos dažnai būdavo ankštos ir perpildytos.

Padoriau atrodė tos ligoninės ir poliklinikos, kurios buvo pastatytos nuo nulio paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais, maždaug apie 1980–1991 metus. Iki tol visos ligoninės atrodė baisiai ir savo išvaizda slėgė ten patekusius žmones. Ir tai, priminsime, vyko šalyje, kuri pretendavo į kažkokį „pasaulinį ideologinį dominavimą“.

Gydytojai ir gydymo metodai

Jūs sakysite, gerai – baisus nesiskaitymas, prastas maistas ir negražios palatos nėra svarbiausias dalykas, juk svarbiausia yra tai, kad sovietinėse ligoninėse visi sėkmingai būdavo išgydomi? Ir taip, ir ne – tie, kurie pasakoja apie kažkokią „ypač efektyvią sovietinę mediciną“, paprasčiausiai meluoja. Gydymo veiksmingumas labai priklausė nuo konkrečių gydytojų ir turimų vaistų, o ir su vienu, ir su antru dažnai būdavo problemų.

Iš tikrųjų, išsivysčiusiose šalyse gydytojo profesija yra viena iš geriausiai apmokamų, ypač kalbant apie medicinos specialybes, nuo kurių tiesiogiai priklauso žmonių gyvybės – chirurgų, anesteziologų ir panašiai. Sovietų Sąjungoje su jos visiška „lygiava“ gydytojai gaudavo plius-minus tiek pat kaip ir likę piliečiai, dėl ko gydytojai neturėjo papildomos paskatos kažkaip tobulinti savo profesinius įgūdžius, toliau mokytis ir panašiai.

Sovietų medicinoje buvo pilna būtent tokių stiprių vidutiniokų, o devintame dešimtmetyje, kai jau buvo įmanoma išvažiuoti į užsienį, visi geri gydytojai išvyko į JAV, Vokietiją ir Izraelį.

Kalbant apie gydymo būdus, normalių vaistų (kaip ir specialistų) ne visada pakakdavo. Neretai pasitaikydavo atvejų, kad ligoninėse žmonės buvo gydomi abejotinais metodais: „jodu ir briliantine žaluma“ tikra tų žodžių prasme, jiems buvo skiriamos kokios nors neveiksmingos „tabletės nuo kosulio“ ar statomos taurės – šiuolaikinė medicina visiškai atmeta šią procedūrą, laikomą paprasčiausiu placebu.

Vietoj epilogo

Sovietų Sąjunga popieriuje ir propagandiniuose plakatuose buvo pristatoma kaip „visuotinės lygybės šalis“, tačiau jokios lygybės iš tikrųjų nebuvo – kaip pažymi daugelis Sovietų Sąjungos tyrinėtojų, po 1917 metų perversmo buvusios Rusijos imperijos teritorijoje įsigalėjo dar griežtesnė hierarchinė kastų visuomenė nei buvo iki 1917 metų.

Tai buvo pastebima ir medicinoje – partijos nariai ir darbuotojai, taip pat specialiųjų tarnybų pareigūnai buvo gydomi atskirose patogiose ligoninėse, kuriose buvo visiškai kitoks aptarnavimas, visi būtini vaistai, vienkartiniai importiniai švirkštai. Žmonėms nuo kiek žemesnio „hierarchinių kopėčių“ laiptelio buvo atskiros palatos paprastose ligoninėse, kur buvo teikiamos kiek geresnės paslaugos, o likusi liaudis turėjo tenkintis tuo, apie ką čia pasakojo M. Mirovičius.